<p style=”text-align: justify;”><img class=”alignleft size-thumbnail wp-image-1925″ src=”/files/content/2009/03/2009-01-hmv-001-150×150.jpg” alt=”2009-01-hmv-001″ width=”150″ height=”150″ />Kol aš buvau

i

šėjęs trumpų atostogų nuo tėvystės atostogų. Špokas jau galutinai įvaldė sėdėjimo meną. Prieš išvykstant jis taip pat sėdėdavo, bet reikėdavo apsaugos priemonių ir šiokio tokio draudimo poliso, kuriuo dažnai tapdavo T ir M rankos. Pasirodo savaitgalį Špokas padėjo galą bandymams ir užsiėmė savo sėdimą vietą šiame pasauly! Sėdi ir žaidžia, o T rašo šį pranešimą 🙂 Smagu visiems.<!–more–> Špokas per pastarąsias dienas ragavo daug visokio įdomaus maistelio. Išsibraukė iš vegetarų sąrašo. Dabar jau triauškia – grikius, ryžius, vištieną, veršieną, morkas, bulves, cukinijas, ropes, kopūstus, brokolius, moliūgus, obuolius, bananus, mangus, melionus, ananasus, sausainius ir džiuvėsius. Mažiausias turi įspūdingą apetitą ir noriai kremta viską. Aišku M pienukas išlieka visiškai ekskliuzyvinė maisto medžiaga, kuriai suteikiamas didžiausias dėmesys ir vieta mažajame skranduke.</p> <p style=”text-align: justify;”>Manau jau neužilgo, nuo mūsų valgomojo stalo, reikės patraukti kėdę ir pastatyti Špoko kėdutę, nes kuomet jis jau moka ir sėdėti ir valgyti nebėra priežasčių vaiko diskriminuoti…</p> <p style=”text-align: justify;”>Parengta bendradarbiaujant su<a href=”http://timeslt.wordpress.com/”> www.timeslt.wordpress.com</a></p>Rich Text Area

Jau praėjo keturios dienos, o aš dar nei vieną kartą neparašiau apie esmę. Apie Špoką. Štai ir iškilo klausimas, kaip man pristatyti sūnų, kuriam jau greitai septyni mėnesiai? Jis apvalutis, be plaukučių, tvirto kūno sudėjimo su gražiausiomis mėlynomis akutėmis. Ko gero šis aprašymas atitiktų dar ne vieną kūdikėlį, bet privalau atkreipti dėmesį: kas ką besakytų , mūsų vaikas – pats pačiausias… (daugiau…)

Kai vaikščiojome po Amsterdamą, nusipirkau stalo kalendorių: MOMS. Funny and true tales of motherhood. Kalendorius buvo labai nukainuotas – visgi juk jau buvo kovo pirmoji – todėl pasičiupau jį tik už 3eu. Kiekvieną dieną yra citata apie motinystę, vaikų kalbos perliukai ir pan. Šiandien būtent toks ir buvo: (daugiau…)

Manau, kad iki pirmos klasės vienas svarbiausių principų (matematinių), kuriuos reikia išmokyti vaikus, yra simetrijos principas. Kaip to mokyti? Na, visų pirma parodant simetriškus ir nesimetriškus daiktus. Visų antra, bandant nupiešti/pagaminti simetriškus daiktus pačiam. Taip, kad vaikas simetriją pamatytų, pačiupinėtų ir pats „pagamintų”. (daugiau…)

Jau po Mortos gimtadienio pradėjome sukti galvą kaip čia bus su berniukų gimtadieniais. Visų pirma, per Vilhelmo gimimo dieną aš, Morta ir Gertrūda planavome būti (ir buvome) Lietuvoje. Taigi šventę reikėjo daryti arba prieš kelionę, arba po. Prieš – sudėtinga. Norėjau pasiruošti kelionei į Lietuvą, o laiko daug nebuvo, nes juk keliavome į Italiją. Po – irgi iškilo klausimas: KADA? Grįžome iš Lietuvos, ir Vilhelmas pareiškė, kad šiemet (pirmą kartą) jis jau norėtų gimtadienio ne tik su „lietuviškais” (t.y., lietuviais, daugiausia mūsų draugų) vaikais, o IR su klasiokais. Augustas jau gan seniai buvo išreiškęs tokį pageidavimą, kad norėtų šventės ir su draugais, IR su draugais-lietuviais. (daugiau…)

Man nepaprastai patinka dienos, kai ore jau galima užuosti pavasarį. Lietuvoje taip būna per Augusto gimtadienį (kovo 30). Pamenu, net tą dieną, kai jis gimė, pirmą kartą tais metais išlindo saulė. Na, tokia tikra, šilta, pavasariška saulė. Buvome  gimdykloje ir tiesiog pro visus langus skverbėsi…pavasaris. Nepaprastas jausmas. (daugiau…)

Kaip jau rašiau anksčiau, Vilhelmas mokosi apie savaitės dienas, mėnesius (o visa tai – ir skaičiai, jų seka ir t.t. ir pan.). Iš tiesų jo susidomėjimas skaičiais atsirado pernai (maždaug ketverių metų). Iki tol jam skaičiai buvo…tarkim, vidutiniškai įdomu. (daugiau…)

Vilhelmas darželyje susipažįsta su skaičiais ir savaitės dienomis. Taigi dabar ir darželyje, ir namuose kalbame apie savaitės dienas. Kadangi penkerių-šešerių metų vaikui tai vis dar labai abstrakti informacija, reikia, kad būtų kuo konkretesnis pavyzdžiai.

(daugiau…)

Dar viena diena, ir aš jaučiuosi kaip itin įgudęs tėvystės „atostogų” vilkas. Šiandien pamaniau pasidalinti gatvės poezija, atspindinčia žmonių nuostabą matant vyruką, ridenantį ryškiai mėlyną vežimėlį su mažu Špokučiu ant denio.

Mūsų gatvės mėsinėje MĖSININKAS: Labas rytas, ponia! Oj, atleiskit pamačiau vežimėlį ir nutariau, kad čia moteriškė, žinot, juk taip dažniau pasitaiko. T: Matot, pasitaiko ir kitaip.

Itališka kavinė-restoranas, kur lankomės laikas nuo laiko SAVININKAS: Sveiki, tai šiandiena jūs prižiūrite vaiką? T: Taip, ir taip dar tęsis du mėnesius. SAVININKAS: O kaip čia išeina? T: Tėvystės atostogos. SAVININKAS: O Jums už tai moka? T: Šiek tiek, bet nepilnas atlyginimas. SAVININKAS: Aaaa? Geros dienos.

Briuselio lietuvių vakarėlyje M: Jau nuo pirmadienio išeinu į darba. Ponia: O vaikas eis į darželį ar kaip? M: Ne, liks su tėčiu. Ponia: O kaip čia? Jums labiau taip finansiškai apsimoka? M: Ne, tiesiog tėtis pabus su vaiku. Ponia: Aaaa. Nu taip.

Planuoju šiuos įsimintinus dialogus ir toliau skelbti, manau šie liaudies minties vingių sukūriai gali įkvėpti apmąstymams.

Tikriausiai žinote, kad ir maži – vos kelių mėnesių – kūdikiai jau pradeda mėgdžioti suaugusiuosius. Skaičiau, kad jei darysi kokį nors veiksmą kiekvieną kartą sutikdamas kūdikį, vieną kartą, jus pamatęs, jis atliks lygiai tą patį veiksmą. Ir nesistebiu, kad taip yra.  Jeigu pasiklausytumėte, ką vaikai sako, kai žaidžia, netruktumėte pamatyti, kad jų žodžiai – jūsų kalbėsenos atspindys. Ir elgsenos. (daugiau…)