Tikriausiai žinote, kad ir maži – vos kelių mėnesių – kūdikiai jau pradeda mėgdžioti suaugusiuosius. Skaičiau, kad jei darysi kokį nors veiksmą kiekvieną kartą sutikdamas kūdikį, vieną kartą, jus pamatęs, jis atliks lygiai tą patį veiksmą. Ir nesistebiu, kad taip yra. Jeigu pasiklausytumėte, ką vaikai sako, kai žaidžia, netruktumėte pamatyti, kad jų žodžiai – jūsų kalbėsenos atspindys. Ir elgsenos. Daugybė knygų prirašyta apie tai, kad šnekėk nešnekėjęs, bet jeigu nori, kad vaikas ką nors vienaip ar kitaip darytų – turi taip daryti pats. Nori, kad nusineštų lėkštes pavalgęs? Nusinešk savo! Nori, kad visada pasakytų „ačiū” ? Nepamiršk visada padėkoti pats! Nori, kad pakeltų nukritusią šiukšlę? Pakelk pats! Ir t.t. ir pan. Net meilumo vaikas mokosi stebėdamas tėvų tarpusavio ir tėvų santykius su kitais.
Žodžiu, nuo tos dienos, kai gimė vaikas – jis jus STEBI. Bet yra, kaip sakant, ir šviesioji šio reikalo pusė. Nes turime galimybę keistis patys ir…užauginti kartą, kuri bus geresnė visomis prasmėmis…
Kai manei, kad aš nematau…
Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką:
„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.
Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais – geras darbas.
Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.
Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis.
Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli.
Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti – padeda.
Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu.
Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi savimi, ir aš panorau tapti savimi pačia.
Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei, kai manei, jog aš nematau.”
Bruno Ferrero
Iliustracija: Olga Gromova