Iki metų yra kūdikis. Nuo metų iki trejų – ankstyvoji vaikystė. Nuo trejų – vaikystė. Man nepaprastai patinka angliškas terminas, apibūdinantis vaiką, kuriam yra nuo vienerių iki trejų – toddler. Toks, kaip sakant, todleriukas. Ne kūdikis, bet dar ne vaikas. Panašiai kaip paauglys nėra nei vaikas, nei suaugęs, tai todleriukas – nei kūdikis, nei vaikas 🙂 Ir štai mūsų Gertrūdai šių metų liepos 28 dieną – jau treji. Prisiminiau Gertrūdos gimimą, jos pirmąjį ir antrąjį gimtadienius. Šventėme ir trečiąjį, bet – nuo grįžimo į Lietuvą – asmeninius įrašus rašyti tinklaraštyje yra daug sunkiau, nei iš Belgijos.
Pernai buvo keisti metai Gertrūdai: iki sausio buvo visiškai lopšelyje Briuselyje (tame lopšelyje buvo vaikai nuo maždaug metų iki 2.5), grįžus pradėjo lankyti Miško Vaikystės Sodą, o kovą perkėlėme ją į Miesto Vaikystės Sodą. Žodžiu, pernai metais mūsų pupulė buvo vėtoma-mėtoma, todėl drąsiai galiu vadinti tuos metus adaptacijos metais. Kai pagalvoji, toks mažas vaikas turėjo pakeisti kalbą, namus ir dar tris darželius! Bet nieko, neatrodo, kad jai būtų labai sunku – yra ne tik linksma, bet ir bene mažiausiai dienų dėl ligų praleidęs vaikas.
Praeitą savaitgalį nuo mūsų virvelės (per visą koridoriaus sieną esame ištempę virvelę, ant kurios skalbinių segtukais kabiname vaikų darbelius) nukabinome pernykščius vaikų darbelius. Pagalvojau, kad noriu išsaugoti, nes kažkaip rudeniop labai skausmingai pajutau Mortos Sofijos augimą: ji jau tokia dičkė, tokia savarankiška. Net atrodo jau nebe mažylė, o tokia tįstanti mergaitė. Įsivaizduojate – išleidome į priešmokyklinę klasę!
Ką pasakytumėte apie valstybę, kurioje gimnazijos moksleiviai retai gauna daugiau kaip pusvalandį namų darbų, nedėvi uniformų, beveik nėra egzaminų, tėvai nesuka galvos, ar vaikas įstos į universitetą, tačiau…tarptautinių testų rezultatai atkreipė viso pasaulio edukologų ir politikų, besidominčių švietimu,dėmesį į šią valstybę? Tai – mūsų ne tokia ir tolima kaimynė Suomija.
Pirmą kartą amen sakant išgirdau JAV. Na, kai su kažkuo tikrai sutinki. Vakar, paklausiusi Steve Jobbs kalbos Stanfordą baigiantiems jaunuoliams, pagalvojau, kad, teisybę pasakius, noriu pasakyti tik amen. Trys gyvenimo istorijos, trys pavyzdžiai. Geri pavyzdžiai. Na, bet spręskite patys, ar ir jums visa tai artima.
Šią vasarą Kaune buvau daugiau kartų, nei per visą savo gyvenimą. Nejuokauju. Ir – turiu pasakyti – kiekvieną kartą man vis smagiau. Visų pirma negaliu patikėti, kiek stereotipų jau sulaužė man šios kelionės. Žinote, kaip sako? Neperšokęs griovio, nesakyk „op!”, bet aš vis vien noriu pasidžiaugti ir parodyti keletą būsimojo Sodelio vaizdų.
2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush’o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus. Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai – egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.
Turiu tokį vieną mėgiamą posakį (Vaikystės Sodo mokytojos tikrai jį girdėjusios daugybę kartų) – ” Ten gyvena drakonai” (senieji žemėlapių dailininkai, kai nežinodavo, kas yra toliau, nei siekia jų žinios, sakydavo, kad ten gyvena drakonai). Gaila, kad ne dinozaurai, nes būtų labai tikęs prie šio įrašo. Juokinga tai, kad jau antras įrašas iš eilės bus apie tai, kaip aš netenku amo, bet, žmonės mielieji, na, iš kur tokių (…) atsiranda?!?!?!
Įdomus sutapimas: ta pati nuotrauka, kurią aš vis naudoju (žinoma, neatmetu galimybės, kad ir kiti žmonės gali nusipirkti tą pačią stock’inę nuotrauką ir šimtų tūkstančių ten esančių); itin panašios temos (žinoma, ir čia neatmetu galimybės, kad šios temos iš visų pasaulio temų yra labai aktualios, todėl ne tik aš sugalvoju beveik identiškas), tiesiog stulbinamai panaši kaina ir tokia pati trukmė.
Kadangi per šiuos – 2010/2011 – mokslo metus ir pirmuosius Vaikystės Sodo egzistavimo metus tikrai daug ką atradau, nusprendžiau aprašyti geruosius ir bloguosius šių metų atradimus. Esmė ta, kad visai kitaip žiūri į daiktus ir žmones, kai esi stebėtojas ir visai kitaip, kai tenka pradėti verslą ir nuo paslaugų ar daiktų tiekėjų priklauso ne tik tavo nuotaika, bet ir tavo verslo kokybė. Turiu prisipažinti – net neįsivaizdavau, su kiek daug žmonių ir įmonių man teks susidurti, kiek kartų būti nepaprastai maloniai nustebintai ir kiek kartų…išdurtai. Aš pati esu sunkiai įsiutinamas žmogus, o štai kartą vieną žmogų išvadinau „Jūs – it ožys!” Įsivaiduojate?! Po to gailėjausi ir graužiausi, bet supratau, kad mano bendravimo gebėjimai dar toli gražu nėra tokie rafinuoti, kokie galėtų būti 😀 Bet, žinoma, buvo ir tokių susitikimų, kuriais džiaugiuosi it žibutėmis žiemą:)