Šią vasarą Kaune buvau daugiau kartų, nei per visą savo gyvenimą. Nejuokauju. Ir – turiu pasakyti – kiekvieną kartą man vis smagiau. Visų pirma negaliu patikėti, kiek stereotipų jau sulaužė man šios kelionės. Žinote, kaip sako? Neperšokęs griovio, nesakyk „op!”, bet aš vis vien noriu pasidžiaugti ir parodyti keletą būsimojo Sodelio vaizdų.

1) Kaune sutikau daug nuostabių žmonių. Taigi stereotipas, kad vilniečiai su kauniečiais sunkiai susikalba išgaravo it balutė karštą dieną. Mūsų patalpų savininkas – nuostabus: a) Patalpos įrengiamos visiškai taip, kaip aš noriu. Apskritai Kauno Sodelis kol kas bus arčiausiai absoliučios mano svajonės. Kodėl rašau arčiausiai? Todėl, kad labiausiai norėčiau, kad būtų man statytas nuo…iki (nes turiu viziją, kokio norėčiau). O dabar yra beveik statomas man. Kas bus ypatinga? Pavyzdžiui, nebus stačių kampų, o sienos bus vingiuotos. Viskas bus pirmame aukšte (nors čia jau tiesiog pasisekė), abi klasės turės ir po savo išėjimą į lauką (kuriuo bus galima naudotis šiltuoju metų laiku). Siena tarp klasių bus vaikų lygyje tikra siena, o aukštai – stiklinė, kad auklėtojos matytų viena kitą, galėtų pakviesti (bet garso siena neleis). Be to, taip bus ir šviesiau. San mazgai bus prie pat klasių, valgomasis-kūrybinis kambarys apjungs abi erdves. Taip pat bus bendra sporto salė ir biblioteka/muzikos kambarys. Ir auklėtojos turės dušą, kad – jeigu važiuoja į darbą dviračiu – galėtų palįsti prieš darbą po dušu. IR T.T. IR T.T. Fantastika, ar ne? Aš rašau ir man pačiai seilė tįsta 😀

2) Kaune pirmąjį pusmetį (arba tiek, kiek reikės) sutiko gyventi viena seniausiai Sodelio gyvenime dalyvaujančių auklėtojų iš Vilniaus. Kadangi aš pati negalėsiu lakstyti į Kauną ir atgal kiekvieną dieną, tai norėjosi, kad Kaune būtų Sodelio ugdymo kokybę užtikrinantis žmogus, su kuriuo nuolat galėtų konsultuotis Kauno auklėtojos.

3) Vis dar ieškau Kauno Sodeliui maitinimą tieksiančios kompanijos (jeigu turite minčių – džiaugsiuosi, jei pasidalinsite!). Nuostabiausia tai, kad vieną rekomendavo vieni tėveliai, o paskutinio vizito metu šeimyninę kompaniją rekomendavo ir Sodelio patalpų savininkas. Anot jo: „Sakykite, ko reikia – juk nevažiuosite į Kauną išmatuoti sienų, man daug paprasčiau, tikrai palėksiu!” Man vos ne žandikaulis atvipo. Beje, ir Miško Sodelio Vilniuje toks pat savininkas. Kažkaip man tikrai sekasi!

4) Vieną kartą į Kauno Sodelį važiavau penktadienį. Tai buvo viena tų magiškai retų dienų, kai visi vaikai buvo ne namuose: Augustas tuo metu buvo krepšinio stovykloje Karklėje, Vilhelmas – „Pasakos” stovykloje Giruliuose, o mergaitės su mano tėvais išvažiavo švęsti mano močiutės gimtadienio į Kretingą. Taigi sutarėme, kad po Gabrieliaus darbo sėsime į mašiną ir šausime į Kauną. Dviese. Kaune apžiūrėjome, kaip auga Sodelis ir susitikome su draugais, su kuriais praleidome visą vakarą ir dar ilgiau:) Ir buvo absoliučiai nerealiai fantastiška. Net ne(be)važiavome į Vilnių, o taksi grįžome nakvoti pas juos. Kad jūs žinotumėte, koks Kaunas gyvas vakarais: skamba gyva muzika, pilna žmonių. Aišku, mudu su Gabrieliumi taip išėję esame…nė karto :D, tai ir įspūdis – didžiulis, bet iš tiesų visur buvo mandagu, kultūringa ir smagu. 10 balų Kaunui. O ir kur kur tik valgėme, visur maistas buvo tikrai skanus (per tą vakarą-naktį sustojome gal trejetą kartų užkąsti).

5) Dar vienas netikėtas dalykas: mokytojos, su kuriomis tenka susitikti per pokalbius, yra tokios, kad beveik po visų susitikimų galvoju, kad štai šis žmogus galėtų dirbti Vaikystės Sode. Iš principo. Neįprastai netikėta.

6) Sodelio sienas jau laukia, kad galėtų išpiešti talentingi žmonės, o su pačiu įrengimu padeda Gustė (man apskritai Gustė yra tas žmogus, kurio dėka visos idėjos apie Kauną įgijo pagreitį. Ačiū Tau!).

Kol kas nepatinka tik vairuotojai. Na, juk aš Kaune lankausi dar tik pirmą…antrą….trečią…ketvirtą ir pan kartus gyvenime. Aišku, man ant kaktos to nėra parašyta, bet, kaip sakant, juk niekada nežinai, dėl kokios priežasties vairuotojas yra žioplesnis. Ir visai nereikia dėl to apvažiuoti ir piktai dėbtelti arba signalizuoti ar nepraleisti, nes, pasirodo, aš per vėlai sugalvojau sukti (o aš tiesiog nežinojau, kad iš tos juostos negalima sukti ir pan.)

Žodžiu, Kaunas man patinka. Ir nepaprastai laukiu Sodelio Kaune, nes tai bus pirmasis Sodelis, kurį įrengiant reikėjo mažiausiai taikytis prie jau esančios aplinkos. Nors kol kas atrodo dar tik taip, bet aš jau matau visai ką kita:

Mažyčiai klozetukai su pusvone:

Pagrindinė Sodiečių erdvė:

Rūbinėlė (kurią jau išsimatavau, kad užsakytumėme spinteles, kurios būtų būtent šiai rūbinėlei):