Pernai buvo keisti metai Gertrūdai: iki sausio buvo visiškai lopšelyje Briuselyje (tame lopšelyje buvo vaikai nuo maždaug metų iki 2.5), grįžus pradėjo lankyti Miško Vaikystės Sodą, o kovą perkėlėme ją į Miesto Vaikystės Sodą. Žodžiu, pernai metais mūsų pupulė buvo vėtoma-mėtoma, todėl drąsiai galiu vadinti tuos metus adaptacijos metais. Kai pagalvoji, toks mažas vaikas turėjo pakeisti kalbą, namus ir dar tris darželius! Bet nieko, neatrodo, kad jai būtų labai sunku – yra ne tik linksma, bet ir bene mažiausiai dienų dėl ligų praleidęs vaikas.

Gertrūdai labiausiai patinka žaisti namus. Jeigu su ja dėlioji kvadratus nuo didžiausio iki mažiausio, tai susidomėjimo sulauksite tik pasakę, kad didžiausias – mama, o mažiausias – kūdikėlis. Žodžiu, ji mūsų namuose – įsivaizduojamųjų žaidimų karalienė. Todėl darbeliais ji žavisi taip,kaip sakant, vidutiniškai 🙂 Įdomiausia – tiesiog piešti. Dabar jau susidomi ir rašymu, bet pernai – tik laisvu piešimu. Ir, žinoma, kompiuteriu. Vis prisimenu, kaip pernai Gertrūdos mokytoja pasakojo istoriją:

Sėdi Gertrūda pasiėmus žaidimų kompiuterį ir barškina. Kitas vaikas kviečia žaisti. Gertrūda nusišypso ir sako:„Negaliu, mieloji, dirbu!” (Gal nesiplėsiu, ką ji čia atkartojo:))

Taigi darbeliams ji laiko neturi, nes yra daug daug kūdikėlių, kuriais reikia rūpintis.

Ir, žinoma, darbelių, kuriuos kabiname ant sienos, pasirinkimas vėl yra – kaip ir Mortos – visiškai jos reikalas. Neklauskite, kodėl ji parinko būtent šiuos darbelius – gal kada nors ji pati papasakos… Darbelis, kuriuo iliustravau šį įrašą, yra (kol kas) mano mėgiamiausias visų laikų Gertrūdos darbelis. Jis ne tik yra žavingas, atskleidžiantis auklėtojos kūrybiškumą ir profesionalumą, bet ir mano pupulės asmenybę – jūs darykite, ką tik norite, bet aš darysiu štai taip!