Šiandien atradau prieš, atrodo, šimtą metų gautą laišką (tvarkiau savo pašto dėžutę). Jį gavau per Medeinos gimtadienį prieš pat kelionę į Italiją ir Šveicariją, kai jau pas mus viešėjo svečiai (su kuriais ir važiavome į Italiją) ir kaip tik tą dieną, kai šventėme Mortulės trečiąjį gimtadienį (gerokai iš anksto).
Net jei klausimas klausiusiajai nebėra toks aktualus, jis tikriausiai yra aktualus kam nors kitam („No man is an island”, kaip sakant:)).
„Sveika Austeja,
(…) sūnelis, tiesa sakant, ir yra ta priezastis, del kurios tau rasau. (…)Blog’e perskaiciau tema apie kudikio diena ir mamu baimes, kad ju vaikeliai per mazai ugdomi. Tiesa, ten rasiusiu mamu vaikeliai siek tiek vyresni, taciau ta pati (turbut kaip ir daugelis mamu, bent jau „naujai iskeptu”) jauciu ir as – kai esu uzsiemusi su A slapcia pasvajoju apie ta pusvalandi laiko sau su arbatos puodeliu ir knyga, taciau kai tas pusvalandis ima ir nukrenta is dangaus jauciu sazines grauzima, kad egoistiskai skiriu laika sau.
Prieš keletą savaičių gavau tokį laiškutį:
„Sveiki,
Mano 2,5 metukų dukra nenori savarankiškai rengtis. Vi-siš-kai. Toks jausmas, kad jai neįdomu. Raidės ar skaičiai įdomu, o rengtis – ne. Tikrai niekad nestabdėm savarankiškumo apsireiškimų, o rengimosi srityje tik skatinom.
Prieš išvykdama į Lietuvą gavau vienos susirūpinusios mamytės laiškutį:
„Laba diena. Jums rašo 2 metukų ir 6 men. N mama E. Mūsų istorija štai tokia: mes gyvename Londone, mažylis gruodžio mėnesį pradėjo lankyti darželiuką.
Kai Gertrūda gimė, užsiprenumeravau tokį info žurnaliūkštį, kurį man atsiunčia, atrodo, kas dvi savaites. Ten yra daug straipsnelių apie tokio amžiaus vaiko raidą. Dažnai randu visai naudingos informacijos, dažnai pasikartoju/prisimenu tai, ką jau žinojau. Šią savaitę informaciniame laiške buvo parašyta, ko negalima valgyti vaikui iki vienerių metų. Na, bent jau nepatariama. Taigi dalinuosi ta informacija:
Visų pirma, turiu prisipažinti, jog vis dar nežinojau, kad lietuviškai BLOG yra TINKLARAŠTIS. Tai buvo pirmas naudingas išmoktas dalyka perskaičius mamos atsiųstą straipsnelį.
Ach, kaip vis dėlto įvertini tai, ką turi tik tada, kai…to nebelieka. Arba bent jau iš dalies nebelieka. Tik grįžusi iš Lietuvos supratau, kad Belgijoje pavasaris jau iš tiesų įsibėgėjęs. Ir ne tik dėl to, kad šiomis dienomis – apie 20 laipsnių šilumos.
Šiandien, grįžusi iš pasivaikščiojimo su Gertrūdėle, radau labai liūdną laišką – parašė Augusto mokyklos direktorė, kad žuvo Augusto klasioko mama.
Iš tiesų – sulaukiau atsakymo į savo straipsnį. Džiaugiuosi dėl diskusijos. Diskusijos, kuri iš tiesų, manau, gali praplėsti žmonių akiratį. Man patiko viena komentatorė (ar komentatorius), kuri(s) pasakė, kad „Svarbu, vaikai mylimi. O juk del auklejimo metodikos galima gincytis iki nukritimo. Ir tvirtai tikiu, kad absoliucios tiesos nera ir tiesiog juokinga, kai kazkas bando irodyti, kad va JO auklejimo metodai tai jau nepakartojami ir isugdantys genijus. Lygiai taip kaip ir sio straipsnio autore gerbiu ir A.Landsbergiene, nes ji – kitokio, mokslu ir meile gristo auklejimo salininke. Kiekvienam savo.”. Tiesiog galima būtų tuo ir baigti, TAČIAU…
Ar menate tą, atrodo, L.Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos yra vienodos, o nelaimingos – kiekviena vis kitaip. Šiandien pagalvojau, kad…ne. Gal čia tokia akimirkos nuotaika, bet iš tiesų pagalvojau, kad…juk gali būti, kad yra atvirkščiai!
Balandžio 14 dieną mūsų Mažasis Brolis…prarado pirmąjį pieninį dantuką. VALIOOOOO! Žinoma, labai apsidžiaugė ir pats: galų gale ir pas jį apsilankys Dantukų Fėja – ne tik pas Didįjį Brolį!