Prieš keletą savaičių gavau tokį laiškutį:
„Sveiki,
Mano 2,5 metukų dukra nenori savarankiškai rengtis. Vi-siš-kai. Toks jausmas, kad jai neįdomu. Raidės ar skaičiai įdomu, o rengtis – ne. Tikrai niekad nestabdėm savarankiškumo apsireiškimų, o rengimosi srityje tik skatinom.
Išbandėm:
– skatinimą – pagyrimus, jei nors ką nors bent bando užsivilkti pati
– aš žavėjausi ir gyriau šalia besirengiančius vaikiukus, mes abi sakėm, kad jie – šaunuoliai, jog patys rengiasi
– žaidimo forma – buvo labai greit įsisavintas tik žaidimas. dabar rengiantis visada rankytės kojytės kalbasi, namukų ieško (rankovių, kelnių klešnių), bet rengtis nenori, tik ieškoti..
– lėles bandėm rengti, bet visiškai neišdegė – lėlės apskritai neįdomios…
Mano dukrytė labai turtingos fantazijos, beveik ištisai dominuoja vaidmeniniai žaidimai, net į tualetą bėga pilnom rankom veikėjų. Tad pastoviai skamba frazė – ,,tu man padėk rengtis”, o ji pati tuo metu pažais – tokia logika vyrauja.. Gal mes ką nors padarėm ne taip? Dabar esu sugalvojusi, kad neleisiu žaisti, kol neapsirengs, ir nepadėsiu.. nežinau, ar teisi būsiu. Bet šiaip jau, jei jai yra tas be galo be krašto retai pasitaikantis ūpas, tai ji gali nusirengt /apsirengt viską – ta prasme, kad motorika pakankamai išvystyta. Noro tik nėra. Anei kruopelytės…
Kantriai lauksiu jūsų nuomonės. Iš anksto dėkoju.”
Jau pirmuoju sakiniu norėčiau Jūs nuraminti: TAI YRA ABSOLIUČIAI NORMALU. Iš pradžių (dažniausiai) būna periodas, kai vaikas viską nori daryti PATS, o po to…kai nori, kad jam padėtų/padarytų už jį. Tai tiesiog etapas, kuris praeina kaip ir visi etapai:) Gal jums ir sunku patikėti, bet ir norėdamas, ir nenorėdamas rengtis vaikas parodo jums, kas yra padėties šeimininkas:) bei mokosi savarankiškumo, o tai – labai svarbu ikimokyklinukui. Ir – ypač – jei mama ar tėtė skuba. Tada gali būti iš tiesų tikras šou.
Taigi. Vietoj to, kad parodytumėte, jog Jus nervina vaiko elgesys, išlikite kaip įmanoma ramesnė. Paprastai siūloma ikimokyklinukui duoti du pasirinkimus. Taigi galite taip daryti ir Jūs: ar vilksies rožines kelnes, ar mėlynas? (taip ir nukreipsite vaiko dėmesį nuo paties apsirengimo proceso). Be to, klauskite: Ką tu vilksies pati: kelnes ar megztuką??? Tiesiog stenkitės duoti vaikui pasirinkimą, kad jis jaustųsi turįs teisę pasisakyti:)
Aš tai net sakyčiau, kad Jums dar pasisekė, jei vaikas duodasi aprengiamas:))) Yra daugybė tėvų, kurių vaikai ne tik nesirengia, bet ir nesiduoda aprengiami! Jeigu tik nesirengia, tai Jums jau mažiau bėdos, kaip sakant… Jeigu nesiduoda…paprašykite, kad palaikytų ką nors (tarkim, minkštą meškį), kol Jūs ją aprengsite.
Ir dar. Iš tiesų padeda, jei vaiko neskubinate. Mes tą išbandėme ir pasitvirtino visu 100proc. (Nes juk gali atrodyti, kad tegul vaikas pamiega, kelsiu jį paskutinę minutę, bet paprastai būna tik prasčiau…) Mes keliamės anksti, kad vaikai neskubėdami išsiruoštų. Ir dar iš vakaro vaikai susideda rūbus. Su Morta tai nelabai pavyksta, nes ji…labai mėgsta rengtis ir keisti savo nuomonę, kokie rūbai yra tinkami būtent DABAR:)
O jeigu ir tai nepadeda…leiskite išsirinkti rūbus kokių norėtų. Jeigu nori būti su pižama…tegul. Iš tiesų gi pasaulis nenustos suktis. (Jei eina į darželį, galite nunešti rūbų į darželį, jei kartais persigalvotų). Morta gal mėnesį norėjo vilkėti „princesės” suknele…jau galva nuo jos svaigo, bet vilkome. Ir, žinote, ką??? Praėjo tas periodas. Aišku, visi mes norime, kad vaikas rengtųsi, kad gražiai atrodytų, bet iš tiesų…tai visai nesvarbu. Vakar Morta vilkėjo raudonas dryžuotas pėdkelnes (šiltas, žiemines) gėlėtą sijoną (na, jam reikia +20 – tiek, kiek ir buvo lauke) ir gelnotus trumpom rankovėm marškinėlius su rudom voveraitėm. Ir nieko…išgyvenom visi:))) Taigi nepamirškite humoro jausmo! jeigu vaikas apsirengia per plonai, į rankinę įsimeskite striukytę. Jei per storai…tikėkitės, kad vėliau nusirengs. Net nepajusite, kaip vaikas pats puikiausiai reguliuos(is), ko ir kaip jam reikia.
Suprantu, kad čia daug kalbu apie apsirengimą, o ne apsirengimo procesą, bet manau, kad jie labai susiję. Ir dar. Nesijaudinkite. Nenori – tegul. Nesiliaukite stengtis tuo sudominti, ir vieną dieną dukrytė susidomės. Ir puikiausiai mokės apsirengti. Duodu galvą nukirsti.
Dar keletas gudrybių:
– Susitarkite su vaiku, kad kiekvieną kartą, kai jis apsirengs pats, padarysite ką nors smagaus. Pavyzdžiui, Mortai labai veikia, kad tėtė ją pasups PO to, kai ji apsirengs:)
– Yra vaikų, kurie susidomi jei, pavyzdžiui, kartu nusiperkate rūbus, na, kad ir su tokiais herojais, kurie jiems labai patinka. Morta buvo vos dvejų, kai nusipirko apatines kelnaites su princesėmis – nuo ta puikiausiai pati jas apsivelka ir žino, kuri pusė „geroji”.
Čia rašiau straipsniuką apie tai, KAIP APSIRENGTI IR PASIDALINAU KELIOMIS GYDRYBĖMIS.
Sėkmės!
P.S. Šį straipsniuką iliustravau Mortos nuotrauka: taip apsirengusi ji vaikščiojo šiandien (sekmadienį) namuose:))) Ir dar nesimato apyrankių ant riešų ir ant čiurnų:)))