Visų pirma, turiu prisipažinti, jog vis dar nežinojau, kad lietuviškai BLOG yra TINKLARAŠTIS. Tai buvo pirmas naudingas išmoktas dalyka perskaičius mamos atsiųstą straipsnelį.

Kadangi žinau, kad mano tinklaraštį skaito ne vienas žmogus pats turintis tinklaraštį, pamaniau, kad visai naudinga būtų mamos atsiųsti straipsniuku pasidalinti. Be to, ir šiaip įdomu, ką rašo apie tinklaraščius ir apie jų kalbą (na, vis išlenda yla iš maišo: kartą filologas, visada filologas :D) Taigi :

Tinklaraščių kalbos vieta dabartinės vartosenos schemoje

Pranešime supažindinama su nauja elektroninės kalbos ãpraiška – internetinių dienoraščių, arba tinklaraščių, kalba ir galimybėmis ją tirti sociolingvistiškai.

Internete prieš gerą dešimtmetį pasirodžiusi nauja saviraiškos ir bendravimo forma – tinklaraščiai jau plačiai paplitę ir lietuviškojoje interneto dalyje. Jų kalba ypatinga tuo, kad kuriama be tarpininkų ir nėra specialiai kieno nors reguliuojama iš šalies, tačiau ja parašyti tekstai pateikiami viešai ir yra visiems prieinami.

Tinklaraščių kalba nesusijusi nei su kokiu nors vienu geografiniu regionu (tad nėra dialektas), nei su viena kokia socialine ar etnine visuomenės grupe (tad nėra sociolektas). Tai viena iš elektroninėje terpėje funkcionuojančių kalbos atmainų – vadinamųjų medialektų (greta elektroninio diskurso – komentarų, trumpųjų telefono bei momentinių žinučių ir kt.). Tinklaraščius gali rašyti ir skelbti kiekvienas panorėjęs, tad ši forma leidžia reikštis daugiasluoksnėms kalbos variacijoms.

Nors mikrosociolingvistiniai tyrimai iš tradicijos daugiausia siejami su sakytine kalbos forma, tinklaraščių kalba taip pat yra sociolingvistinių tyrimų objektas. Jis teikia galimybę nagrinėti įvairius kalbos ir visuomenės santykių aspektus, įskaitant kalbos variantiškumą ir pokyčius, kurie priklauso nuo tą kalbą vartojančių žmonių socialinių požymių – amžiaus, lyties, išsilavinimo, veiklos pobūdžio, interesų ir kt.

Kad tinklaraščius būtų galima tirti, reikia apibūdinti, kokia tai kalbos apraiška, kaip ji išsitenka dabartinės vartosenos schemoje tarp įvairių kitų kalbos apraiškų ir formų. Šiam reikalui naudojamasi schema, kuri skirta aprašyti dabartinei vartosenai pagal šiuos parametrus: 1) chronologinės ribos, 2) vartojimo sritys, 3) vartojimo būdas.

Lietuviškųjų tinklaraščių internete pastebimiau ėmė rastis apie 2000 metus, taigi tiriant jų raišką ir turinį, neabejotinai susiduriama su dabartine kalba.

Kalbos vartojimo sritys paprastai skiriamos pagal visuomenės veiklos formas. Šiuo požiūriu tinklaraščius mėgstama lyginti su tradicine elektronine žiniasklaida (bet ne prilyginti jai), taigi tinklaraščius galima laikyti savotiška elektroninės komunikacijos forma.

Kalbos vartojimo būdas leidžia vartoseną nusakyti trejopai:

*

pagal raiškos formą (rašytinė–elektroninė–sakytinė vartosena),
*

pagal vartojimo atvirumą (privačioji–viešoji vartosena),
*

pagal vartojimo stilių (oficialioji–laisvoji vartosena).

Tinklaraščius pagal jų kalbos ypatumus galima apibūdinti kaip elektroninės viešosios laisvosios vartosenos žanrą, nors pripažįstama, kad įvairioms elektroninės kalbos apraiškoms, taigi ir tinklaraščiams, apskritai būdingas minėtų požymių maišymasis ir nauji jų deriniai.

Turint galvoje didžiulę tinklaraščių įvairovę, skirtingus autorius ir tematiką, be tarpininkų kuriamą turinį, į šio internetinio žanro kalbą galima žiūrėti kaip į realiąją vartoseną, kurioje nuolat randasi naujų kalbos polinkių ir pokyčių. Atsiradus tinklaraščiams, dabartinė lietuvių kalbos vartosena pradeda įgauti įvairių savo formų ir atmainų pusiausvyrą. Ilgą laiką viešoji laisvoji (nereguliuojamoji) vartosena buvo tik sakytinė, dabar ji jau yra ir elektroninė, taigi atsiveria naujos galimybės visapusiškesniems realiosios vartosenos tyrimams.

Nuotrauka: Talking In Languages