„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Liūdna žinia…
2009 04 23

 

Šiandien, grįžusi iš pasivaikščiojimo su Gertrūdėle, radau labai liūdną laišką – parašė Augusto mokyklos direktorė, kad žuvo Augusto klasioko mama.

Laiške buvo išdėstyta, kad vaikams ši žinia jau pranešta, jau pasikalbėta. Direktorė apgailestavo, kad šią žinią vaikams turėjo pranešti JI, o ne mes. Jos nuomone, būtų buvę geriau, jei ji būtų parašiusi laišką, o šią žinią pranešę mes. Tačiau ji paaiškino, kodėl pranešė pati: mokykloje pasklido ši žinia ir – kol nebuvo apie tai oficialiai pranešta – buvo pradėta skleisti ir netiksli informacija. Todėl tokioje situacijoje ji manė esant geriausia pranešti šią žinią vaikams nedelsiant. Direktorė taip pat pasakė, kad su vaikais buvo pasikalbėta, leista jiems išsakyti tai, ką jaučia…bei pasitarta, kokią paramą jie galės suteikti draugui, kai šis grįš į mokyklą kitą savaitę.

Direktorė savo laiške pabrėžė, kad dabar bus visiems sunkus laikas, ir mokykloje vaikai gaus visokeriopą pagalbą – kokios tik reikės. Mes, tėvai, prašomi būti supratingais ir kreiptis  pagalbos, jei nežinome, ką daryti (kaip paaiškinti vaikui, jeigu mums atrodo, kad vaikas labai sukrėstas ir t.t. ir pan.).

Skaičiau, o nugara bėgiojo šiurpuliukai…iš tiesų tai baisu. Kai pagalvoji: va, savaitę būni išvykusi, o vaikai pasiilgsta be galo be krašto, po to kelias dienas kalba nesustodami. O jei taip mama išvyksta…visam laikui? VISAM VISAM. Dievuliau, kaip širdį suspaudė vien nuo tos minties… Ir, žinoma, gyvenimas eina toliau, bet – kaip sakė viena mama, netekusi vaiko – jis niekada nebebūna toks, koks buvo.  Ir Laikas niekur nieko neužgydo. Tiesiog išmoksti gyventi toliau.

Grįžęs Augustėlis, vos įėjęs pro duris, pranešė, kad atsitiko baisi nelaimė – J mama važiavo dviračiu, kai ją partrenkė mašina. Vaikai (jis turi trejais metais jaunesnę sesutę) tuo metu buvo darželyje/mokykloje, o tėtė…Prancūzijoje. Atsisėdome pasikalbėti. Kalbėjomės apie tai, kaip, jo nuomone, dabar jaučiasi J; kaip  Augustas galėtų jam padėti. A pasakė, kad jam ir dabar liūdna, o jei aš numirčiau, tai jam būtų labai liūdna. Pasakė,  kad visiems nutinka baisių dalykų: va, mūsų probaba mirė…Sakė: visada liūdna, kai sužinai, kad atsitinka nelaimės. Tai labai gražiai  pasikalbėjom, ir Augustas sako: man butu labai, LABAI blogai, jei kas nors tau atsitiktų, nes tu tiek dalykų padarai, kurių aš dar nemoku…

Bet šiaip turiu pasakyti, kad vis dėlto Augustas realybę priima tokią, kokia ji yra. Net neabejoju, kad mažius sapnuotų košmarus ir labai išgyventų,  o Augusto požiūris yra toks: baisu, tačiau gyvenime atsitinka baisių dalykų… Filosofas tas vaikis iš prigimimo, ne kitaip.

Beje, kaip tik man būnant Lietuvoje, Vilhelmas papasakojo tėtei savo baisiausią košmarą. Sakė, kad kartais susapnuoja, ir jam būna labai baisu:  Jis suserga. Daktarai pasako, kad negali jo išgydyti. Aš, tai išgirdusi, puolu mušti daktarus. Mane pasodina į kalėjimą, kur aš numirštu. Ir jam labai baisu… Mažulėlis.

Apie tai, ką daryti, kai susiduriame su netektimi, jau esu rašiusi: kartą radau nuostabų šaltinį, kurio pagrindu parašiau apie tai straipsnį. Pagalvojau, kad dabar tinkamas laikas perskaityti TYTO ALBOS knygą „Kai sielvartauja vaikai”. Kai perskaitysiu – pasidalinsiu įspūdžiais.

O jūs…važiuokite atsargiai…eikite  atsargiai, nes vienas neatsargus žingsnis gali būti lemtingas. Tesaugo.

Nuotrauka: LOSS