Ar buvo gyvenime akimirkų, kai, atrodo, kiekviena savo ląstele pajutote MOTINYSTĘ? Net neiašku, kas tai…bet vat supranti, kad būtent tas POJŪTIS ir yra motinystės pojūtis….
Kai gimė Augustas, net neabejojau, kad vaiką privalu skiepyti. Jei reikia, vadinasi, reikia. Ar norėčiau, kad vaikas susirgtų kokia nors tų ligų, nuo kurių galima jį paskiepyti? Žinoma, kad ne!!! Teisybę pasakius, ir Vilhelmą augindami apie tai nesusimąstėme. Tiesa, kartą susitikau su drauge, su kuria buvome kaimynės, kai mokiausi mokykloje. Tada kaip tik apie skiepus kalbėjome, nes ji (bent jau tada) savo vaikų neskiepyjo. Aš išgriuvau iš koto… Bet ji ir abu vaikus gimdė namuose su pribuvėja. Tačiau būtent jos argumentai privertė mane atkreipti dėmesį į skiepų naudą/nenaudą, į tai, kas tie skiepai yra iš tiesų.
Kalbant su drauge šioji prasitarė, kad trejų metų dukrelę sunku įkalbėti eiti namo: beveik visada tenka pakelti ir besispardančią ir žviegiančią išnešti. Iš tiesų aš visada duodu vieną ir tą patį pavyzdį: tarkime, žiūrite savo mėgiamiausią filmą. Jūsų sutuoktinis(ė) ateina, pasako, kad VISKAS ir…išjungia. O jeigu jums dar tai nepatinka, tai užsimeta jus ant peties ir išneša ten, kur jam reikia. Hmmmm…
Šiandien rinkimai. Atsibudome, kai jau tėtės nebebuvo. Dirba. Ir šiandien dirbs ilgai. I-L-G-A-I. Ką gi, norėdami nors kiek išlaikyti sekmadieninius ritualus, vis vien nutarėme važiuoti bandelių. Iš pradžių balsuoti, o po to – bandelių.
Jau viename įraše buvau užsiminusi, kad mūsų namuose siautėjo virusiukas. Sakyč, neblogas, neblogas, nes tik vakar į pavakarę grįžom…iš ligoninės. Antradienį man jau buvo labai nejauku, kad vaikams tiiek ilgai laikosi tokia iš tiesų aukšta temperatūra (jau seniai buvo, kad net keliems sušoktų virš 40. Šįkart Vilhelmas buvo čempionas: nežinau, ar blogai pamatavom (kuo esu linkusi tikėti), bet termometro stulpelis rodė…net 41.4 laipsnį…Siaubas kažkoks. (daugiau…)
Štai ir ketvirtos savaitės įspūdžiai. Turiu pasakyti, kad labai smagiai juos rašiau pati ir labai smagiai skaičiau kitų mamyčių įspūdžius. O įspūdingiausia buvo tai, kokios…mes skirtingos mamos!!!(ir iš tiesų turiu pripažinti, kad šiandien – vėl viską skaitant- pagailo, kad artėja PROJEKTO pabaiga…)
Štai ir priartėjo projekto pabaiga. Įžangą šiam įrašui rašau jau parašius įrašą, nes pamaniau, kad mintys, kaip pradėti šį įrašą, atsiras būtent jį jau parašius. Turiu pasakyti, kad gerą posmą nuverkiau dar kartą skaitydama paskutinį knygos skyrių (rašau „dar kartą”, nes pirmą kartą knygą perskaičiau, o antrą kartą ją skaitau rašydama įrašus PROJEKTO savaitėms), kuriame – laiškai knygos autorėms. Nuoširdūs, kupini paprastų, kasdieniškų pavyzdžių, tačiau tokių įgalinančių. Iš tiesų šis projektas – toli gražu ne penkių savaičių. Tai viso gyvenimo projektas. Nes šiandien apsisprendę kitaip bendrauti su vaikais, prie šių minčių turėsime dar grįžti ne vieną kartą…ne vieną kartą būsime skeptiški…ne kartą nusivilsime. Bet, tikiuosi, nė viena šeima, kuri dalyvavo PROJEKTE, nepasiduos ir dar užkrės šia „bacila” aplinkinius…nuoširdžiai mums visiems to linkiu. Taigi – paskutinė savaitė ir jos užduotys.
Kai viename mano sekamų tinklaraščių vakar atsirado populiariausių 2008 metų naujagimiams duodamų vardų sąrašas, nusprendžiau paieškoti, kokie populiariausi vardai praėjusiais metais buvo Lietuvoje.
Šią savaitę Vilniuje bus organizuojama paskaita – susitikimas: Kaip susikalbėti ženklų kalba su dar nekalbančiais mažyliais? Visus norinčius dalyvauti, prašau, rašykite man ir Jums bus suteikta konkreti informacija KAS? KUR? KADA? Dalyvauti gali visa šeima 🙂 Rašykite Ramunei :
psichologe.ramuneETAgmail.com
O čia galite paganyti akis (atsiuntė Ramunė, ženklų kalba kalba jos sūnutis):
Prieš porą savaičių gavau susirūpinusios mamos laiškelį:
Labas Austeja,
Auginu 7 m. M ir 2 men. M. (…) Manasis M, kuriam dabar 7 metai yra aktyvus, temperamentingas vaikas. Jau pernai darzelyje aukletoja pasake diagnoze – „karalius”. Ir as su tuo visiskai sutinku. Si aukletoja mokejo su musu „karaliumi” susitarti (nukarunuoti). Aciu jai. O nuo rugsejo perejom i paruosiamuku grupe ir karaliavimas sustiprejo. Kuo jis pasireiskia?