Kalbant su drauge šioji prasitarė, kad trejų metų dukrelę sunku įkalbėti eiti namo: beveik visada tenka pakelti ir besispardančią ir žviegiančią išnešti. Iš tiesų aš visada duodu vieną ir tą patį pavyzdį: tarkime, žiūrite savo mėgiamiausią filmą. Jūsų sutuoktinis(ė) ateina, pasako, kad VISKAS ir…išjungia. O jeigu jums dar tai nepatinka, tai užsimeta jus ant peties ir išneša ten, kur jam reikia. Hmmmm…

Todėl visiškai nenuostabu, kad mažam vaikui, kuriam patinka būti svečiuose, žaisti žaidimų aikštelėje, važinėtis parke dviračiu…visai nesinorės eiti namo. Na, gerai, su suaugusiuoju ar vyresniu vaiku jau galima susitarti, jis – jau eidamas į parką/svečius – žino, kad reikės – atėjus laikui – eiti namo. O mažylis? Mažylis, išgirdęs, kad jau laikas namo, ima priešintis. Gerai, kai vaikas po kelių „ne” sutinka; arba zyzia, bet sutinka…o ką daryti, jei ištinka pykčio priepuolis su lakstymais nuo tėvų ir/arba kritimu ant žemės? Jeigu reikia nešti į mašiną, o jis spardosi ir kaukia, kad, atrodo, norisi į žemę sulįsti?

Visų pirma, mažiems vaikams bet koks veiklos pakeitimas yra sunkus darbas. Pavyzdžiui, vertinant ikimokyklinukus darželiuose beveik visos vertinimo metodikos prašo įvertinti kaip vaikas keičia veiklą, kaip jis elgiasi tos kaitos metu. O ta kaita gali būti visai paprasta: pavyzdžiui, susitvarko žaisliukus ir eina sėsti prie pietų stalo; padeda dėlionę ir eina ruoštis pietų miegeliui; susiruošia eiti namo ir t.t. ir pan. Mažiems vaikams laikas – labai abstraktus, todėl jie jo nesupranta ir nesupranta, kodėl DABAR reikia kažką daryti.

Kas padeda?

RUTINA. Jei vaikas žino, kas po ko laukia – paprastai būna lengviau. Jeigu žinote, kad jūsų vaikui sunku išeiti iš parko, prie parko sustokite ir pasikalbėkite: Prisimeni, kad tau sunku buvo anądien eiti namo? Dabar mes truputį pažaisime ir važiuosime namo. Kai aš pasakysiu, kad jau važiuojame, tu dar galėsi nueiti pasisupti, bet jau kai pasisupsi, eisime į mašiną. Na, ir panašiai. Jeigu vaikas iš esmės labai sunkiai reaguoja į rutinos pasikeitimus, tai su juo aptarkite, kas naujo vyks vieną ar kitą dieną. Mūsų Augustui tokie dalykai labai svarbu. Tarkim, sirgo, buvo namie. Iš vakaro pakalbėjome, kad jau kitą dieną eis į mokyklą. Ryte susiruošė. Vėluoja autobusiukas ir jam jau neramu, jau nervinasi. Ir ne dėl to, kad be proto nori į mokyklą, o dėl to, kad griūva jo dienos įsivaizdavimas. Tiesiog jam labai svarbu rutina ir žinojimas, kas po ko. Ačiūdiev, autobusiukas atvažiavo ir Augustui atlėgo.

PERSPĖJIMAI. Duokite vaikui apsiprasti su mintimi, kad tai, kas jam patinka, tuoj turės baigtis. Jau kai artės laikas, kai reikia keisti veiklą, perspėkite vaiką: po 10min eisime namo. Ir visai nesvarbu, kad jis nežino, kiek trunka tos 10min – esmė ta, kad jis pratinamas prie minties, jog veikla artėja prie pabaigos. Mortai padeda, kai pasakau: už dešimt minučių eisim. O po to: kai sudėsi šitą dėlionę, jau eisim. Ta prasme, kad perspėjimai būna keli, ne vienas. Ar ji tada visa laiminga iššokuoja? Ne visada. Bent jau susiraukia tai beveik visada. Ir dažnai raudot pradeda (ypač, jei reikia išeiti iš svečių, nes labai mėgsta eiti į svečius). Bet tikiu, kad perėjimai yra lengvesni, nei būtų, jei sugalvotumėme visa tai daryti su vaiku nepasitarę. Be to, jei „sugundom” įdomia veikla (namuose padėlioti dėlionę, kartu gaminti vakarienę (jai labai patinka paruošti stalą) ir pan.), tai kartais net su vėjeliu išbėga ja užsiimti! Visada, ištraukdami vaiką iš jam patinkančios veiklos, prisiminkite, ar jums patinka po šaunių atostogų grįžti į darbą?!?!?! Taip jaučiasi ir vaikas. Taigi būkite empatiški.

Tačiau…

Neįsivelkite su vaiku į diskusiją ir nepasiduokite jo emocijai, tačiau būkite empatiški ir supratingi: Liūdna išsiskirti su draugu? Įvardinkite jausmą: tau buvo labai smagu žaisti, ar ne? Liūdna, kad reikia eiti namo, tiesa? O dabar einam į mašiną ar dar nori pamojuoti Ūlai/duoti bučkį? Gal tai atitrauks dėmesį. O jei vaikas nusisuks, tai pasakykite „sudie” jūs (taip demonstruodami socialiai priimtiną elgesį) ir…eikite: a) vaikas supras, kad yra taip, kaip yra; b) nesijaus, kad elgiatės nesąžiningai. Na, gal jam atrodys pati situacija nesąžininga, bet bent jau žinos, kad suprantate, ką jis jaučia. ir c) didesnė tikimybė, kad kitą kartą su jumis bendradarbiaus!

Ir vis dėlto…

Jei jau, atrodo, viską išbandėte, o jūsų mažasis lobis atsisako bendradarbiauti…paimkite vaiką ant rankų ir neškite ten, kur reikia. Tik nepraraskite (pasistenkite…) savitvardos: nei grasinimai, nei rėkimai, nei tuo labiau vaiko tąsymas (ko iš tiesų net neturėtų būti…) situacijos nepalengvins…tik pablogins!

Be to,vaikai nerėkia amžinai. Ir nesispardo. Po kelių (keliolikos) minučių vaikas aprims. Kai aprims, pasikalbėkite, kas nutiko ir kaip jam derėtų kitą kartą elgtis.  Ir dar. Nerealu tikėtis, kad po tokio pokalbių (ar kelių…ar net keliolikos jų) jūsų vaikui taps lengvi veiklos pakeitimai ir perėjimai iš vienos veiklos į kitą. Iš esmės palengvėja, kai vaikas mąsto nebe konkrečiai, o abstrakčiai. Kada tai atsitinka? Piaget teigia, kad 7-8aisiais gyvenimo metais. Taigi: giliai įkvėpiame ir …žinome, kad visa tai pasibaigs!