Štai ir ketvirtos savaitės įspūdžiai. Turiu pasakyti, kad labai smagiai juos rašiau pati ir labai smagiai skaičiau kitų mamyčių įspūdžius. O įspūdingiausia buvo tai, kokios…mes skirtingos mamos!!!(ir iš tiesų turiu pripažinti, kad šiandien – vėl viską  skaitant- pagailo, kad artėja PROJEKTO pabaiga…)

MAMA JŪRATĖ:

Na, kai kurie dalykai iš šitos savaitės užduočių man buvo žinomi. Tajaus būdas jau seniai diktavo savarankiškumo mokymą ir leidimą. Todėl jau seniai leidžiam jam pačiam daryti tai, kas įmanoma. Tiesą pasakius, paskutiniu metu tai gana sudėtinga. Tajus pradėjo labai labai labai daug kalbėti. Iš ekstremumo, kai jis nieko pats nežaisdavo, dabar žaidžia nenustodamas. Todėl išėjimas iš namų tampa labai skausmingu procesu. Tajus žaidžia iki paskutinės minutės…ir dar ilgiau. Tuomet jau mane ima pasiutimas, nes aš stengiuosi jam leisti pačiam užsisegti batus, pačiam užsisegti striukę, lyg mantrą kartodama – jam tai padės būti stipresniam… Nors mane tai varo iš proto. Su skatinimu kažką naujo daryti pačiam yra truputį sunkiau.Tajus išmoko rimčiau piešti, tai patinka pačiam piešti, o ne spalvoti tai, ką nupiešė tėtis. Kurį laiką jam patiko pačiam darytis pusryčių sumuštinį su riešutų kremu. Dabar nebenori. Tiesiog nenori. Skatinimas, kad jis jau didelis ir jau išmokęs buvo…neveikia.

Iš tikrųjų man gana sunku kitus patarimus įvykdyti. Bet šią savaitę tiek man, tiek vyrui buvo labai naudinga savęs klausyti iš šono – kiek mes iš tikrųjų komanduojame sūnui. Ironiška, kad mane toks pats elgesys iš mano mamos SIUTINDAVO… Abu su vyrum aptilome. Būtent tie dalykai, kurie aprašyti straipsnyje – sūnus nemėgsta, kai jį liečiu, kai kedenu plaukus, kai taisau drabužius ar valau veidą. Tai labai labai stengėmės to nebedaryti. Nežinau kaip vaiką tas veikė, bet mes labiau atsipalaidavome J

Tajus pasidarė labai savarankiškas su kitais žmonėm. Manau padėjo jau anksčiau mano pritaikytas patarimas iš šio straipsnio (kažkur buvau skaičiusi anksčiau) – neatsakinėti į klausimus apie vaiką, ypač jam girdint. Jei kas paklausdavo apie jo požiūrį, aš peradresuodavau klausimą Tajui. Jei jis nenorėdavo atsakyti, tiesiog nueidavo. Grįžę namo pakalbėdavom. Paklausdavau kodėl jis nenori kalbėti? Pasakydavau, kad -kitiems tai gali pasirodyti nemandagu, tai būtų gerai, kad jis tiesiog pasakytų, kad nenori pasakoti, kad yra normalu būti droviu. Dabar jis pats dažnai pasako – aš drovus, negaliu kalbėti…

Bet va su sprendimais tai vis dar sunku. Dauguma tų alternatyvų mus tiesiog atveda į akligatvius… Ar galiu eiti į lauką? Pirmiausia mes pavalgysime. NENORIU valgyti. Noriu į lauką… Arba dar blogiau. Žaidžiam lauke, o laikas važiuoti pas draugus. Pasakau Tajui. Atrodo, kad turėtų lengvai apsispręsti? Ne. Jis pas draugus nenori. Na, gerai, galvoju, mokysiu savarankiškumo J Paaiškinu: jei žaisim ilgiau, nebespėsime pas draugus. Supranti? – Suprantu. Vis vien nori likti čia? Noriu. Gerai, liekam dar kokią valandą. Tuomet jau niekur nespėjam ir Tajus puola į isteriją. Jis norėjo TIK pas draugus… Ir taip visą vakarą isterikuoja. Ką daryti? Kelis kartus aš taip ir dariau. Jei nespėjam, nespėjam. Galvoju, kad supras pasekmes. Naudos mažai – vis vien  nuolatos tokios pačios diskusijos. Dabar arba tiesiog konstatuoju, kad darysim taip ar taip. Dar pradėjau likus kokiai dešimčiai minučių iki išėjimo, pasakyti, kad išeisim ir kad Tajus pasirinktų ką nori žaisti, nes liko tik tiek laiko (tai irgi buvo didelė problema, nes išeinant jam vis prireikdavo kažkuo žaisti…)

Va taip sunkiai mes ugdom tą savarankiškumą….

MAMA RENATA:

Labai patiko man ketvirtoji savaitė. Aišku, nelabai malonu buvo sužinoti, kad neesu mama-tobulybė, bet labai jau taikliai autorės pastebėjo, kodel tėvai taip mėgsta pulti padėti vaikui. Aš, net pati nejausdama, pasirodo darau ir darau šias klaidas. O pastarąją savaitę elgiausi sąmoningiau, tarsi stebėjau save iš šalies ir laaaaaabai daug kartų pagavau save vos nepuolant padėti Benediktui. Visų pirmą, nes taip, pasirodo, MAN PATOGIAU, o  antra- AŠ NORIU JAUTIS NEPAKEIČIAMA. Ir tai tikra tiesa. Tik va autorės mus perkando, tai teko pripažinti, labai labai save stebėti ir bandyti mokytis elgtis kitaip.
Dėl patogumo, tai AŠ esu pelėda ir MAN patogiau viską padaryti už vaiką, jei leidžiu sau pamiegoti ilgiau nei planavom, o po to reikia kažkur skubėti.
Dėl nepakeičiamumo, tai aš labai dažnai save tuo guosdavau, kad „kas gi daugiau mano vaiką taip palepins, padės, pagelbės, jei ne AŠ- VIENINTELĖ, NEPAKARTOJAMA,….”
O pasirodo geri norai ne visada tik padeda.
Taigi, ši savaitė man buvo bene sunkiausia, nes reikėjo daaaaaug valios, savistabos ir daaaaaaaaug kantrybės(ir atsikelti anksčiau, ir stebėti, o ne pulti padėti, kai vaikas krapštosi su viena saga 15-ka minučių, stebėti pykčio priepolius, jei vis tik kažkas nepavyko po iiiilgooo krapštymosi,….).
Norėdama susitarti su Benediktu pasirinkti iš dviejų leisdavau ir seniau, tai jam tai nebuvo naujiena. Įveikėme tai puikiai puikiausiai, pasirinkimo laisvės dar labiau padaugėjo, vaikui streso sumažėjo. Kadangi sirgo, tai buvo reikalingos visos jo nekenčiamos nosies valymo procedūros. Tai pats rinkosi: „Pūsi nosį pats ar traukti su traukekliu???”, „Purškiant vandenį skaičiuoti iki 2 ar iki 3-jų???(seniau čia neklausinėdavau, privarydavau vandens klykiančiam, o dabar pats išsirinkdavo, kad iki „trumpiau, iki 2-jų” ir šiaip ne taip atkentėdavo), lašinti vaistukus ar purkšti???,… Pastebėjau, kad jam laaaabai laaaabi patinka, kai renkasi PATS. Na, aišku, o kam gi nepatinka.
Aš esu labai didelė mėgėja pulti padėti vaikui, padaryti už jį, tai šią savaitę jis net pats nustebo, kad mama nebepuola padėti. O net pats, pamatęs, kad jam gali nepavykti verkšlendavo ir sakydavo: „Man nepavyksta, mamaaa tu padajyk, atidajyk, pakeuk, apmauk, užrišk, užsek,….”. Šia savaitę man labai padėjo metodas „padėkite patardami”. Vietoj mamos puolimo padėti, išgirdęs patarimą, Benediktas suklūsdavo, pakartodavo patarimą ir bandydavo dar ir dar kartą. O kiek džiaugsmo būdavo jei pavykdavo PAČIAM įveikti. Pvz.: Benediktui niekaip nepavyksta įkišti koją į batą. Pradeda pykti, meta batus, verkia ir sako: „Mamaaaa, tu mane apauk”. Aš nepuoliau padėti, o pasakiau: „O tu atrišti raištelius, tada batukas padidarys platesnis”. Benediktas atrišo raištelius ir jam pavyko juos užsitempti ant kojos. Išties buvo nostabu stebėti koks jis buvo savimi patenkintas.
O labiaausiai Benediktui patiko „atsakymo galvojimo” metodas. Va čia tai įsifantazuodavo mūsų tarškalas barškalas. Seniau, jam ko nors paklausus, mes su tėčiu viską išpasakodavome, o dabar paklausdavome: „Hhmm.. O kaip tu manai???” ir kokių tik įdomybių neprisiklausėme. Pvz.:”Kodel vakare pas mus pro langą tiek drugelių ir musių atskjido pjie lempos???”, aš paklausiau: „Tikraaaaaai…Kažin, kodel???”. Benediktas: „Aaaaa, taip taip…Aš žinau kodel. Pažiūjėk kaip už lango tamsu, tikja naktis. Tai djugeliams pasidajė tamsu, nebematė kuj skjisti ij atskjido pas mane paklausyti kaip mano tetė pasaką skaito. Jie negali skjisti, o miegoti daj nenoji, tai atskjido čia, kad liūdna nebūtų”. Čia jau mane pagavo azartas jo fantazijų klausant ir dar klausiu: „O kodel pas mus???O ne pas kitą vaiką???”, Benediktas: „Mes su Visientu ajčiausiai gyvenam”.
Dar labai naudingas buvo išmokimas „gudriai pasakyti NE”. Pvz.: „Taip, kai tik pamiegosime pietų miego, būtinai eisime ant supynių”, Benediktas labai prašė įjungti filmukus, o tėtis jau stovėjo susiruošęs į sodą, tai nepasakėme „Ne”, pasakėme: „Mes tuoj važiuosime į sodą”.
Girti taip pat stengiames „protingiau”. Kai Benediktas gražiai elgdavosi su broliu, tai būtinai jį pagirdavome. Na, pasakydavome: „Šaunuolis”, „Geras brolis”,…Na, šaunuolis tai šaunuolis,….
O kartą jis palaukė kol Vincentas pasižais su vilkeliu ir tik tada paėmė. Tai pagyriau: „Benediktas, koks tu šaunuolis, kad palaukei kol brolis pasižais su žaisliuku ir tik tada paėmei” arba vietoj to, kad atimti iš broliuko žaislą, jis atnešė jam kitą ir apsikeitė. Tai irgi pagyriau: „Koks tu geras brolis, neatėmėi iš brolio žaisliuko, o gražiai draugiškai apsikeitėt”. Tai nežinau ar sutapo ar kaip, bet dabar jis vis mažiau atiminėja iš brolio šaukdamas: „Čia manooooooo, Visientaaaaai, manooooo”.
Ir save, šio projekto dėka, pradėjau mažiau koneveikti. Labai mėgdavau sakyti: „Ach, žioplas daiktas, pamiršau tą ar anąąąą”. Šį savaitgalį atvažiavome į sodą, o aš pamiršau duoną, cukrų ir drėgnas servetėles. Sakau, girdint Benediktui: „Ajaaaaaj, pamiršau duoną, cukrų ir brolio servetėles…Ką čia dabar sugalvoti???Ir kaip kitą kartą man jų nepamiršti???”. Tai Benediktas labai noriai puolė į pagalbą svarstant iš kur mums dabar gauti duonos, servetėlių ir kaip kitą kartą jų nepalikti: „O čia yra padituvė???Nėja???Aaaa, tada valgysim be duonos. Nieko tokio, mamaaa. Kitą kajtą aš tau nupiksiu daaaaj gejesnės duonos ir šlapių sejvetėlių Visientui”.
Labai naudinga buvo 4-toji savaitė.

MAMA AUSTĖJA:

a) Leiskite vaikui pačiam pasirinkti. O, Dieve! Šitą siūlymą mes, sakyčiau, įvaldę kaip reikalas:) Štai ir šiandien Vilhelmas daro savo „lietuvių”, bet nenori prie stalo. Gerai, daryk ant žurnalinio staliuko:) Koks skirtumas – juk tikslas, kad jis padarytų, o ne kad padarytų PRIE STALO:))) Net neįsivaizduoju gyvenimo be pasirinkimų… Mano mama tai net kraupdavo kaip mes tokiems mažiems pypliams vis leidžiam rinktis, rinktis, rinktis… Bet kiek nervų sutaupėme! Arba. Augustas ruošia namų darbus. Jei nori, gali ruošti apačioje, kur verda gyvenimas. Patikriname. Jei gausu klaidų, keliauja į savo kambarį. Toks susitarimas: jei gali (susikaupi, dirbi ir t.t. ir pan. apačioje), tai ok; jei ne  – eini į savo kambarį. O savo kambaryje tai gali ruošti nors ir po stalu. Juk svarbiausia – kad namų darbai būtų paruošti (ir, žinoma, gerai). O jau kur jis juos gerai paruoš – jo reikalas. Morta renkasi iš kokio puodelio gers, ką rengsis, ką valgys…NUOLAT. Ji turbūt akimis ir ausimis nepatikėtų, jei staiga nebeduotumėme pasirinkimo:)))

b) Gerbkite vaiko pastangas. Čia aš kalbėčiau apie du dalykus. Visų pirma, esu tinginė. Rimtų rimčiausiai. Absoliučiai nesu viena tų mamų, kur užsega striukytę, užriša šalikutį, nuvalo užpakalį šešiamečiui (man riba – ketveri) ir t.t. ir pan. Aš ne tik skatinu, bet savo visa esybe byloju, kad vaikui bus daug geriau, jei jis kuo anksčiau viską išmoks daryti pats:) Antrasis dalykas apie kurrį norėčiau pakalbėti – LAIKAS. Vis mokausi pasilikti pakankamai laiko, kad jo užtektų vaikams viską pasidaryti savarankiškai. Šiandien vėl. Sumąsčiau lėkti į vaistinę likus 15min iki jos uždarymo. Morta į ašaras: noriu važiuoti kartu. Už lango pliaupia lietus. Pritūpiau prie Mortos, apsikabinau: Labai nori važiuoti? Mhmmmm…(pro ašaras). Sakau: tai teks pačiai mašinoje apsirengti…Mhmmm…(valosi ašaras ir šypsosi). Taigi Mortą po pažasčia, į ranką jos striukę ir batus ir – pro duris. Kol nuvažiavome iki vaistinės, Morta buvo puikiai apsirengusi (nors ir prisegta). Per lietų skuodėme į vaistinę, krizenome stovėdamos eilėje…kaip gerai, kad vaikas viską moka PATS!!! Tik vis dar mokausi „nenurašyti” vaiko pastangų: ėėė, gi lengva…Dabar vis pagalvoju, ar man buvo lengva…pramoginiuose:))) Nė velnio!!! Taigi dabar kaskart, kai vaikas sako, kad jam sunku, bandysiu prisiminti tuos pramoginius…ale kai jau išmokau slysti parketu…saldybė neišpasakyta (nors per valsą vis vien užsispyrusiai noriu žengti pirmyn, o ne atgal:))))

c) Neužduokite per daug klausimų. Šitas mane nustebino. Nes…nesu ta, kuri klausia. Ir vis save dėl to grauždavau. Dabar pagalvojau (pirmą kartą!) , kad nereikėjo:))) Mano mama yra ta, kuri NIEKADA nieko nepamiršta: tai ji dažnai paklausia, kaip Augustui/Vilhelmui/Mortai kas nors pasisekė ir t.t. ir pan. Gabrielius irgi dažnai paskambina ir klausia: Na, KAIP???? O aš net ne visada prisimenu, KĄ turėčiau dabar prisiminti… Bet užtat dabar suprantu, kad – kai Augustas ateina ir pasakoja – jis iš tiesų nori pasidalinti ir pasipasakoti. Ir dar pagalvojau: kadangi Gabrielius visada paklausia, o aš …hmmmm… tai kaip ir turime viduriuką: jeigu manytumėme, kad vaikas nepasipasakos, tai, kaip sakant, tuo pasirūpina Gabrieliius (vakare, kai vaikai pasakoja, kokia buvo jų dienelė). O jeigu pasipasakos, tai, kaip sakant, aš klausausi:)))

d) Neskubėkite su atsakymais. Šitą pradėjau taikyti tada…kai pradėjau dirbti su vaikais. Tiesiog viena sena sena mokytoja amerikietė visada vaikų klausdavo ir man BE GALO PATIKO. Pradėjau ir aš. Ir man dar labiau patiko. O su vaikais jau taip buvo natūralu kaip oras…

e) Tegul vaikai mokosi ir už namų sienų. Man šitas irgi kažkaip buvo labai aiškus…Nesuprantu, kodėl čia taip man šią savaitę viskas aišku:))) Juk negali pats visko išmokyti…savaime aišku, kad reikia pasitelkti ir aplinką. VAIKUI UŽAUGINTI REIKIA VISO KAIMO.

f) Neatimkite vilties. Šitą tai norėčiau didelėm raidėm savo smegeninėje užsirašyti. DIDELĖM. Nes – nors ir sena tiesa – bet auksinė. Tėvai turi suteikti vaikams sparnus. Bus, kas juos nori apkirpti/apkarpo. Tenebūname tie „jie” mes!!!!!!!

Taip….Prie vaiko kūno nelendu. Smulkmeniška būnu. Nusprendžiau, kad reikia kažką daryti su kėdėmis. Jaučiu, kad pirksim besisukančias. Kad nebesikabinėčiau, jog berniukai nuolat ant jų „supasi”. Tegul supasi iš tiesų…mat jį galas tą supimąsi… Žodžiu, visais būdais pasiryžau smulkmeniškumo vengti. Nekalbėkite prie vaiko apie jį, tegul vaikas atsako į jam adresuotus klausimus – šitą irgi darbe išmokau taikyti. (kai pagalvoji, tai tas mano darbas buvo puikių ne tik pedagogikos, bet ir tėvystės pamokų šaltinis!!! Žinoma, tais laikais, kai beveik visi kolegos buvo vyresni, daug patirties turintys ir norintys ja pasidalinti amerikiečiai, australai, britai…Ech…buvo laikai:))) Tiesa, apie tą atsakymą į klausimus tai pastebėjau (ypač augindama Augustą), kad Lietuvoje ne vienas ir ne du (ypač vyresnio amžiaus žmonės) pakeldavo antakius: kaip čia dabar??? Bet nieko, apsiprato:) Po to jau paties klausdavo:)))

Žodžiu, man kažkaip ši savaitė – mažiausiai ko naujo pasakiusi. Bet visada smagu pasikartoti senas geras tiesas:) Beje, dalimi AUTONOMIJOS SKATINIMAS tai galiu it šventa knyga prisiekti – VISKAS tiesa. VISKAS. Išbandyta ir patikrinta. Ne viskas iki galo įgyvendinta, bet tai – siekiamybė. Nes – galvą guldau – VISA TAI TIESA IR VEIKIA. Bent jau man. Bent jau su mūsų vaikais. O jie nemanau, kad yra iš kitos planetos, nei jūsiškiai:)))

Patogumas…man daug patogiau, kai vaikai viską padaro patys. Rimtai. (Juk jau sakiau, kad esu tinginė, ar ne???) O dėl to nepakeičiamumo jausmo… aš noriu būti pakeičiama. Tiesiog esu intravertiškas žmogus. Ir ne tik intravertiškas, bet ir labai vertinantis savo asmeninę erdvę. Jei visą dieną Gertrūda būna ant rankų, vakare jaučiuosi tarsi mane būtų pervažiavęs sunkvežimis. Ir ne dėl to, kad ji sveria 9.6kg. Visai ne. Dėl to, kad aš noriu erdvės sau… Fizinės erdvės. Todėl man labai smagu ir gera, kai aš esu šiek tiek nuošaly, o vaikai „aplimpa” tėtį. Arba daro ką nors su juo. Aš tiesiog fiziškai jaučiu kaip mano jėgos grįžta ir nuotaika gerėja:))) Nors turiu pripažinti, kad tas jausmas…saldus neišpasakytai. Bet tam tikromis dozėmis:)))

Dėl pagyrų…apsirgome, atsidūrėme ligoninėje, tai nebeaprašiau:(((

MAMA IEVA:

Privati erdvė = menas

Balansavimas su privačia erdve – daug sudėtingesnis, nei kalba autorės. Tai procesas, kuriam reikalinga visa motiniška intuicija. Nesutinku, kad nereikia uždavinėti daug klausimų (o kad jų netaptų “per daug” – vajė, čia ne tai kad per savaitę, daug kas per gyvenimą neišmoksta). Pvz., mano vyresnysis uždaras – bendrai gal ne tiek uždaras, kiek būtent privačios erdvės turėtojas ir saugotojas. Tačiau nors jis ir nenori, kad priejo lįstum, tačiau jei neuždavinėsi klausimų, išvis nieko nežinosi. Autorės teigia – klausykis ir žinosi. Labai jau paprasta. Kartais būna, kad gali likti klausytis tylos.

Smulkmeniškas priekabiavimas

Man sunkiausia kovoti su savo smulkmeniškumu. Ten, kur rašo, kaip mama kabinėjasi prie vaikų – tai “bukvaliai” aš “Pasitaisyk kelnes, griovelis matosi…”, “Kokį čia niekalą nusipirkai, o jeeeezau…” Va, va, va – aš. Mūsų kieme dabar madinga prekyba tarp vaikų – ir kiekvienas protingesnis jaučia pareigą apstatyti jaunesnį, o kai Joris gauna savo algą ar senelio premiją – na, kaip palikti erdvės savarankiškumui? Mano vyras sako, kad mes turėtume jį mokyti nurodydami niekus, kuriems pinigų leisti negalima (galų gale tai pinigai!), aš gi būčiau nuosaikesnė, ir tam tikrų sumų ribose leisčiau suklysti ir pajusti klaidų skonį. Tačiau nesu tikra, kad esu už vyrą teisesnė – jau vien todėl, kad savo metodais nieko nepasiekiu.

Darymas už vaikus? Chmmm…

O žinot, dėl to patogumo… Galima pasiginčyti silpnu cypinčiu balseliu? Galiu sau tai leisti, nes mano vyresnieji jau dideli – 8 ir 13. Tai va – aš juos iš to patogumo ir apaudavau, kad greičiau būtų, ir piešinį pabaigdavau, ir rūbus iš vakaro sudėdavau. Bet ne tokioj smulkmej matyt esmė slypi. Laikas parodė, kad galų gale – ačiūdiev, ir iš tokių išauga savarankiški žmogėnai. Tingiu aprašinėti, bet jie išties labai savarankiški (drįsčiau manyti, kad ir emocine prasme). Beje, aš kartais ir savo aštuonmetį šaukštu pamaitinu, nes jam tiesiog taip norisi, o ir sriuba dar šilta į skrandį patenka – čia kalbu apie žmogų, kuris nepamiršta šeštadieniais išvalyti su pirštinėm ir visa chemija klozeto – ir gerai išvalyti, nes tai jo pareiga! Taip kad… gal aš taip auginsiu ir mažiuką. Patogiau gi ir greičiau šimtąkart.

O kaip perduoti tą atsakomybę? Paprastai. Vyresnysis iki beveik 12 metų neplovė indų, nes paprasčiausiai nepasiekė jų įdėti į džiovyklą (aukštai), be to – plovė prastai (pasiteisinimas), be to – maniau, kad jo žmona nesupyks, nes tikriausiai turės indaplovę ir tas įgūdis jai – buvęs nebuvęs. Bet atėjo diena, kai jis pasiekė džiovyklę ir aš pasakiau: viskas, kad nerasčiau kriauklėje neplautos lėkštės. Ir nerandu. Kodėl reik manyti, kad puskumelis ims prieštarauti? Kaip reagavo? Ramiai. Padūsavo gal kiek…

Joris čia prieš kelias dienas iškūrė tiesiai ši kiemo į muzikos mokyklą purvinas nuo galvos iki kojų, pilnom panagėm įvairaus turto. Na ir ką, nusprendžiau, kad paprasčiausiai visko jau nebeapžioju ir nebegaliu sužiūrėti – vaikai trys, vienas žindomas, kelios savaitės kaip grįžau į darbą, vyras išvykęs ir t.t. Reikia arba keisti požiūrį į švarą, arba… patikėti atsakomybę už švarą pačiam pajuodėliui. Ką jūs, kaip rimtai žmogus pažiūrėjo į reikalą, kai jo ir paprašiau, ir pasakiau, kad teks. Matomiausiose vietose užsiklijavo kelis lipukus – „Jori, apsirenk švariais rūbais!“ ir pan. Net įvedė man (!) į mobilų priminimą, kad jam paskambinčiau ir priminčiau. Jeigu ką, taip sakant, jei lapeliai nesuveiks Kodėl man, o ne sau įvedė? Manau, tai irgi atsakingumo, o ne nesavarankiškumo požymis

Apie pagyras

Neseniai Joris kažkokiam „Bimbldono“ turnyre, į kurį mane per prievartą nusitempė po Velykų, laimėjo pagrindinį prizą – kelialapį į stovyklą. Nieko jam ten ypatingo daryti nereikėjo, tiesiog pasisekė. Grįžus sakau – paskambink pasigirti seneliui. Jis man – paskambink tu, noriu paklausyti, kaip mane giri. Verta susimąstyti, ar ne? Nu tai gyriau išsijuosusi. O vakar naktį pildžiau anketą apie Naglį – pasiaukojau dėl kažkokio tyrimo. Reikėjo išvardinti geras vaiko savybes. Prasėdėjau pusę nakties – buvo sunku. Negalėjau pati patikėt! O įdomiausia, jog daugely vietų, kur reikėjo pažymėti ką jis daro vidutiniškai, gerai ir pan, beveik visur žymėjau “geriau, nei kiti”. Vadinasi – aš apie savo vaiką esu labai geros nuomonės. Ir vakar suabejojau, ar pasakau tai jam. Taip kad daugybė erdvės tobulėti. Labai patiko Austėjos palyginimas apie mašinos pastatymą. Mano mama visad nepastebėdavo gerų mano pažymių – tai buvo savaime suprantama, o tik bardavo dėl blogesnių. Pastebėjau, kad panašiai elgiuosi… O šeštoko vidurkis – 9! Ant rankų nešioti reikėtų, moč.

MAMA ASTA:

LEISKITE VAIKUI PAČIAM PASIRINKTI

Kadangi ši sritis jau senokai bandoma įgyvendint, tai kaip ir nelabai ko naujo buvo. Tik labai patiko, kad gerai yra pasiūlyt pasirinkt iš kelių konkrečių variantų. Man patinka, kad labai greit eina susitart po tokių pasiūlymų, o jei ne tai, žiūrėk, prasideda ilgos ilgos derybos

GERBKITE VAIKO PASTANGAS.

Prie šito punktelio, tai tikrai turėjau darbelio. Pasirodo, tikrai dažnai sakydavau, kad „čia nesunku, paprasta“ ir pan. Buvo taip, kad pagavau save jau pasakius ir pamčius vaiko reakcija supratau, kad labai vertingas šis patarimas. Mat dukra gerokai nuliūsdavo ir susigūždavo. Tad toliau dirbsim dirbsim šioj vietoj

NEUŽDUOKITE PER DAUG KLAUSIMŲ.

Aš anksčiau irgi tik grįžus jai iš mokyklos apipildavau klausimais manydama, kad taip parodau demesį ir džiugesį, jog sugrįžo. Kai paskaičiau, nuo pat pirmos dienos pasakau tik „labas“. Labai man knieti daugiau sužinot, bet laukiu kol ką pati pasipasakos. Ne daug tepasakoja, bet vakarop, žiūrėk, ir papasakoja kokią naujieną iš mokyklos gyvenimo.

NESKUBĖKITE SU ATSAKYMAIS.

Šitą punktelį visai pamiršau, bet jis labai patinka, tai pabandysiu nuo šiandien 😉

TEGUL VAIKAI MOKOSI IR UŽ NAMŲ SIENŲ.

Šis patarimas labai vertingas. Tikrai visai kitaip priima informacija iš tos srities specialistų. Kaip tik aną savaitę mūsų dantistė primygtinai prašė, kad dukra gerai išsivalytų vakare dantis. Dabar bando daug kruopsčiau tai padaryt.

NEATIMKITE VILTIES.

Vakar nejučia pasinaudojom šiuo patarimu. Buvau su abiem dukriukais fotografijų parodoje pas vieną fotografą studijoje ir išeinant dukra man priėjus sako : “labai norėčiau pasakyti dėdei, kad man pas jį labai patiko, bet bijau.“ . Bandžiau pašnekint, kad pati pabandytų, bet labai jau jai baisu buvo. Paklausiau ar padėt, tai nuėjom abi ir aš perdaviau dukters žodžius. Išėjo be galo laiminga.

Dar liko daug neįgyvendintų ir neaprašytų situacijų …

MAMA AKVILĖ:

Šią savaitę labiausiai pravertė knygos patarimai apie pastangų gerbimą. Ašaromis aplaistytos pastangos išmokti važiuoti dviratuku, pažadai „daugiau niekada“ ant jo nesėsti ir prašymai vėl uždėti papildomus ratus, nes dviratis „neklauso“. Įvardinimas, kad ir kitiems vaikams sunku išmokti, bei vaizdi istorija, apie taip kaip Vilius norėjo išmokti, nes Augustas jau mokėjo, ir IRGI verkė – nudžiovino ašaras bei paskatino kitą rytą bandyti vėl važiuoti. Dabar bando įvaldyti lygsvaros dviratuką ir čia labai praverčia pagyrimai, kurių atrodo niekada nebus per daug… įvairiose situacijose.

Per pagyrimus, patarimus pabandyti ar daryti kitaip, didėja ir autonomija. Šią savaitę padaugėjo bandymų pačiai, be jokios pagalbos apsirengti (tiesa, kai rytais skubama į darželį, „užniežti“ rankos padėti  ); išmoko pasistačius kėdę išsirinkti iš šaldytuvo, ką čia skanaus suvalgius, iš spindelės – reikalingus įrankius, ir pan. Džiugus: „man pavyko!” arba “aš jau didelė, aš moku!“, „čia aš sesę išmokinau taip“ atperka pastangas „nioliktąjį“ kartą paaiškinti, ką kur dėti, mesti ar kaip padaryti. Taigi, save pagirti panelė jau išmoko. Net galvą dabar plauname be ašarų ir su noru, tai daryti, kas prieš kelis mėnesius atrodė neįsivaizduojama!

Kaip atiduoti atsakomybę? Turbūt vieno recepto nėra ir tai, kas veikia vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam. Bandau prisiminti, kas pas mus „veikia“: pagyrimas laiku, papasakojimas apie jos laimėjimus (jai girdint) kitiems ir pan. (nieko naujo, ko nesiūlytų knyga). Jei kažkas nepavyksta ar iš anksto sako: „Tu padaryk!“, sakau: „Tu pirma pati pabandyk, o jei nepavyks, aš padėsiu“. Pabando. Dažniausiai pavyksta. Tada belieka pagirti pastangas. Tiesa, kaip ir autorės minėjo, pagyrimų kai kuriose situacijose geriau vengti. Užteko pagirti, kad šauniai per perėją pravažiavo dviračiu, tai dabar per gatvę veržiasi eiti tik viena… Ir klasikinis atvejis, apie lipimą aukštyn žaidimų aikštelėje.

Man asmeniškai sunkiausia pastebėti gerus dalykus ir už juos girti, o ne barti už netinkamą ar nepageidaujamą elgesį. Naujos kalbos išmokimas užtrunka.

Tiesa, kiek glumina autorių patarimai, neužduoti per daug klausimų ir neskubėti su atsakymais. Suprantu, kad „kaip sekėsi?“ yra tuščias ir sunkiai atsakomas klausimas. Sako, žydai vaikų klausia: „ką šiandien išmokai?“. Aš dažnai klausiu: „ką veikei šiandien darželyje?“, nes norisi paskatinti vaiką papasakoti. Gal dukrai paaugus, užteks ir autorių rekomenduojamo„grįžai!” ar “kaip tu manai?”.

Kaip ir leidimo pasirinkti atveju, kuris man atrodo iliuzinis, nes tėvai „nustato žaidimo taisykles“. Na, bet gal mažam vaikui ir pasirinkimo galimybės mažos 

Ir nors projektas mane įtraukęs labiau nei tikėjausi (vakar puseserei parašius, kaip auklėtojos leido vaikams santykius išsiaiškinti parvertimu ant žemės ir mušimu kastuvėliu, puoliau aiškinti, KAIP jos turėtų elgtis), tobulėti erdvės dar labai labai daug..