Prieš pora savaičių su Benediktu buvome Senamiesčio lėlių spektakliuke „Vaiduokliukas”. Pora dienų po spektakliuko jis vis kalbėjo apie šviečiančius vaiduokliukus. Ir vakar vėl prisiminė.
Prieš maždaug savaitę gavau šį laiškelį:
Laba diena,
Noreciau patarimo: man 45, o dukrytei – 6, zodziu, esu gerokai vyresne uz jos draugiu mamas… Darzely yra dvi mergaites, kurios jos sako: „tavo mama sena, ji greit mirs!“. Kaip Jus reaguotumet?
D.
Nors šį darbelį Vilhelmas darė jau seniai, pagalvojau, kad jis puikiai tiktų Tėtės dienai: paprastas, spalvingas, gražus, o ir galima pakreipti tam tikra linkme, kad iš tiesų darbelis būtų šventinis.
Štai ir atėjo diena, kai galima skaičiuoti viščiukus. Bet ar iš tiesų? Iš tiesų juos skaičiuosime bent jau po kelių ar keliolikos metų. Kaip ir sako Akvilė: iš tiesų projektas dar tik įsivažiuoja, šios eksperimentinės savaitės buvo tik pradžia, tik atspirties taškas, nuo kurio atsispirsime, o prie tekstų grįšime ir grįšime. Ir iš tiesų: juk visa tai – procesas. Kai kas šiandien mums neaktualu, bet gal bus labai aktualu po kelerių metų.
Šį darbelį taip pat radome knygoje „Darbeliai iš augalų ir sėklų, popieriaus masės, medienos ir kamščio, atliekų”. Man labai patiko ši palmė, tai paprašiau Benedikto, kad padėtų man ją padaryti.
Šiandien pliūpsnį minčių sukėlė kaimynė, kuri pasakė, kad „tiek ilgai”, kiek maitinau aš, ji savo kūdikio tikrai nemaitins (jos vaikučiui nėra dviejų mėnesių). Kai paklausiau, tai kiek gi ruošiasi maitinti, pasakė, kad keturis-penkis mėnesius. Nenuostabu, nes, pasirodo, vidutinė žindymo trukmė Europoje – apie 5mėn.
Jau senokai rimtai nesidarbavom, o tik lakstėm laukais ir po smėlynes, tai šį lietingą rytą praleidom darydami darbelį, piešdami, prausdami klijais ir dažais aplipusį landųjį žiūrovą. Darbelį radome knygelėje „Darbeliai iš augalų ir sėklų, popieriaus masės, medienos ir kamščio, atliekų” ir, manau, labai tinka artėjančiai Tėvelių dienai.
Jeigu neįskaitote (aš tai vos vos), kopijuoju tekstą dar kartą:
Šis straipsnis buvo spausdintas „Žvirblių Take”.
Dažnai kalbame apie tai, kaip mokyti vaikus kūrybiškumo. Iš tiesų vaikai iš prigimties yra nepaprastai kūrybingi. Neabejoju, kad tie, kurie turi ikimokyklinio amžiaus vaikų, yra girdėję juos niūniuojant pačias įvairiausias daineles (jie sukuria ne tik žodžius, bet ir melodiją!), deklamuojant sudėtingiausius eilėraščius ir sugebančius „tuščioje vietoje“ susikurti pasaulį, į kurį pasineria žaisdami. Ne kartą teko stebėti vidury prekybos centro staiga pradėjusius šokti arba žaidimų aikštelėje užtraukiančius dainą vaikus. Jie – skirtingai, nei suaugusieji – nebijo, ką „kiti pagalvos“, todėl – atėjus įkvėpimui – jam pasiduoda čia ir dabar. Spontaniškumas. Drąsa būti savimi. Noras išsiskirti ir nesekti minia. Šią dovaną turi kiekvienas mažas vaikas.
Jau vakar skaičiau apie šios kampanijos pradžią, o šiandien Laura atsiuntė vieną nuorodą (ačiū, Laura!). „Kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas!“ – negaliu tam labiau pritarti, nei pritariu. Apskritai man ši kampanija nuo pat pradžių labai artima, ne kartą apie ją rašiau ir tinklaraštyje, bendradarbiauju – nors ir mažais žingsneliais – su atsakinga už šį projektą p.Sablinskiene. Kodėl man ši kampanija tokia artima? Todėl, kad pati – kai tik randu progą – akcentuoju atsakingos tėvystės svarbą vaikui, tėvams ir…visai visuomenei. Ir smagu, kad akcentas šį kartą – kūrybiškumas. Kaip tik prisiminiau, kad jurai žadėjau įdėti straipsnelį į tinklaraštį, tai eisiu, rasiu ir įdėsiu, nes – ačiūdiev – vėl veikia ilgai neveikęs mano G-mail!!! Ir man labai patinka, kad yra dvi dalys (kampanijos): edukacinė ir sąmoningumo skatinimo. Žodžiu, super! (daugiau…)