Šiandien pliūpsnį minčių sukėlė kaimynė, kuri pasakė, kad „tiek ilgai”, kiek maitinau aš, ji savo kūdikio tikrai nemaitins (jos vaikučiui nėra dviejų mėnesių). Kai paklausiau, tai kiek gi ruošiasi maitinti, pasakė, kad keturis-penkis mėnesius. Nenuostabu, nes, pasirodo, vidutinė žindymo trukmė Europoje – apie 5mėn.
Ir nesvarbu, kad PSO rekomenduoja maitinti tik motinos pienu bent jau pirmąjį pusmetį. Aš suprantu, jei neįmanoma, bet kalbame juk apie sveiką, puikiai galinčią maitinti moterį. Ir noriu-nenoriu prisimenu draugę Švedijoje, kuri anatomiškai negalėjo maitinti, todėl…su abiem vaikais beveik metus nusitraukdavo pieną, kad galėtų maitinti juos būtent savo pieneliu. Beje, ir čia, Belgijoje, teko sutikti moterį, kuri savo sūnui pieną nutraukdavo ištisus dešimt mėnesių, nes jis…neėmė krūties nors tu ką (tiesa, ji britė). Dabar ji augina dukrelę, kuri puikiai geria pienelį iš krūties, tačiau išsipasakojo, kad buvo pasiryžusi pieną traukti ir vėl…JAV buvau sutikusi moterį, kuri įsivaikino vaiką ir…pradėjo jį maitinti savo pienu. Maniau, kad tai – kosmosas, kol N nepapasakojo apie moterį Belgijoje, kuri padarė lygiai taip pat. Taip pat artimai bendravau su po krūties vėžio krūties netekusia moterimi, kuri vaikelį išmaitino savo pienu virš metų turėdama tik vieną krūtį.
Amerikos Pediatrijos Asociacija rekomenduoja maitinti bent jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais ir…tol, kol tai tinka motinai ir kūdikiui. (Šiaip man iš esmės patiko tas straipsnis, siūlyčiau paskaityti visiems, kas domisi. Ir ne tik. Tokį lankstinuką paduočiau kiekvienai moteriai, sužinojusiai, kad ji laukiasi. Arba bent jau gimdymo namuose). Pasaulio sveikatos organizacija – dvejus ir ilgiau. Antropologai teigia, kad žmogui natūralu maitinti 2.5-7 metus. Aš – maitinusi berniukus po 18mėn, o Mortą – 14mėn, kaip sakant, neturiu kuo didžiuotis. Bet pasidžiaugti galiu, kad vis dėlto maitinau bent jau tiek, kiek rekomenduoja APA ir beveik tiek, kiek PSO.
O dabar – liūdna realybė. JAV tik 36proc kūdikių yra maitinami pirmąjį pusmetį. Lietuvoje maitinami – 33proc. Negana to, neduok dieve kas nors viešai skatins maitinti krūtimi – tai gali sulaukti dramatiško pasipiktinimo. Kartą skaičiau diskusiją apie tai, kad nemaitinančios moterys jaučiasi diskriminuojamos (čia Lietuvoje). Man, teisybę pasakius, pasirodė itin keista, nes bent jau man teko daug daugiau susidurti su neigiamu požiūriu į tai, kad maitinu savo vaiką ne pagal valandas, miegu su juo vienoje lovoje, nevengiu maitinti, tarkim, kavinėje (ir visai nesvarbu, kad niekas nesupranta, nes juk nesiafišuoji…kur jau ten – pusė moteriškosios lyties atstovių sėdi su giliausiomis iškirptėmis, kur matosi daug daugiau! Beje, patenku į tą 20proc, kurios nebijo maitinti viešoje vietoje). Man atrodo, kad stipresnį spaudimą patiria tos, kurios maitina, o ne tos, kurios apsisprendžia to nedaryti. Nes yra normalu „neturėti pieno” arba turėti „liesą” pieną ir t.t. ir pan. Juk niekas nesako mišinuku maitinančiai motinai (tai, kuri puikiausiai galėtų maitinti pati): na, bet tu tai tikrai nenormali! O vat apie motiną, maitinančią savo vaiką ilgiau, nei įprasta, taip, manau, pamano vos ne dauguma:
httpv://www.youtube.com/watch?v=fxv6R9fUO74
Aš, aišku, iš karto įsivaizdavau Augustą (juk jam irgi aštuoneri!). Na, žinote, gal ir ne veltui ta antropologė rašė, kad žmogui natūralumo riba yra septyneri metai, nes – nors nežinau, kaip reaguočiau, jei pamatyčiau maitinamą tokį vaikiną kaip Vilhelmas (šešerių) – man pasirodė, kad jau per ilgai…
Suprantama, tai – kraštutinumas. Bet juk gūžčioja pečiais ir kilnoja antakius, kai sužino, kad maitini metus ar pusantrų! Ir taip yra! Patyriau savo kailiu… O aš negaliu nusistebėti, jei moteris savo noru nusprendžia mesti maitinimą po keturių mėnesių. Nes tai – nemandagu, neetiška. O man pasakyti, kad „taip ilgai kaip tu nemaitinsiu” – jau mandagu ir normalu??? Kažko aš čia nesuprantu… Tai kuri pusė vis dėlto diskriminuojama???
Šiandien kaip tik su drauge kalbėjome apie tai, kiek abi ruošiamės žindyti. Ji pasakė, kad bent jau iki rudens, nes vasarą vaikui nusimato ir taip daug pasikeitimų (kelionės ir pan.). Pagalvojau, kad nepaprastai gražu, jog moteris kalba ne apie save, o apie tai, kas geriau vaikui. Juk iš tiesų mano nepatogumas (beje, gal galite pasakyti kokie yra kiti nepatogumai be to, kad negali išgerti Baileys on the rocks???) yra gerokai mažesnis, nei vaiko, kuriam permainų metu žindymas suteikia saugumo jausmą…
Kaip tik po to susitikimo grįžom namo ir susitikom kaimynę, kuri pasakė, kad šešių mėnesių tikrai netrauks…
Žinoma, didele dalimi visa tai – tikėjimo reikalas. Nes yra žmonių, kurie sako: aš savo vaiką maitinau, bet jis vis vien alergiškas…vis vien susirgo N liga… Mūsų Augustas sirgo atopiniu dermatitu, o Vilhelmas serga egzema. Bet aš tikiu, kad…Augustas išaugo, o Vilhelmui nėra sunki forma dėl to, kad…ilgai maitinau. Tikiu ir tiek. Tikiu, kad ir man, ir jiems nuo to tik geriau…
Kodėl didele dalimi tikėjimo reikalas? Todėl, kad pati buvau maitinta trumpai. Ir nieko. Todėl, kad mūsų kaimynų vyresnioji dukrelė yra nepaprastai mylima ir auga šauni mergaitė (nors sąmoningai maitinta trumpiau, nei pusmetį), kuriai tėvai skiria daug daugiau dėmesio, nei niekingas 7min. Tačiau…lygiai taip, kaip noriu geresnių darželių, nei buvo mano laikais, taip ir noriu…ilgesnio maitinimo savo vaikams. Nes vat ėmiau ir patikėjau visais tais tyrimais, visais tais įrodymais, kad mano vaikams nuo to bus geriau. Ir kol kas vis dar manau, kad metai – ne riba…
O kaip manote jūs? Kada jums – jau riba???
Pramogai: 20 pramogų pasaulio garsenybių, kurios maitino kūdikius savo pienu ir jų pasisakymai🙂