Prieš pora savaičių su Benediktu buvome Senamiesčio lėlių spektakliuke „Vaiduokliukas”. Pora dienų po spektakliuko jis vis kalbėjo apie šviečiančius vaiduokliukus. Ir vakar vėl prisiminė.

Jam bečiauškant, mano žvilgsnis užkliuvo už kartoninio dėklo nuo kiaušinių likučių, kurie liko po darbelio „Palmė” ir sugalvojau kaip mes panaudosime likusius dėklo „kūgelius-skirtukus”(kurie atskiria kiaušinius, kad jie nesiliestų, ir prilaiko dangtį, kad jis kiaušinių nepriplotų). Štai tie kūgeliai:

Dar prireikė:

• žirklių;
• teptuko;
• baltos spalvos guašo;
• juodos spalvos guašo.

Lygiai apkarpėme kūgelių apačią ir Benediktas juos nudažė baltu guašu:

Be Vincentulio pagalbos, kaip visada, ir šį kartą neišsisukome:

Kai visi kūgeliai buvo nudažyti, laukėme kol guašas išdžius, o tada aš ploniausiu teptuku nupiešiau akytes, lūpas, antakius, …

Kai su Benediktu žaidėme juos užsimovę ant pirštų, tai Benediktas juos pavadino:

1- vaiduoklytė mama,

2- vaiduokliukas Benediktas,

3- vaiduokliukas Vincentas,

4- vaiduokliukas tėtis.