Šiandien parašė draugė, kad vis prisijungia (Skype), tačiau manęs nepagauna… Ir pagalvojau, kad iš tiesų vakarais aš…nepagaunama. Įdomu, kiek užtrunka tradicinis tradicinės šeimos ėjimo miegoti ritualas? Mūsiškis – šįvakar paskaičiavau – trunka apie tris valandas. (daugiau…)
Kai laukiausi, gimė ir augo pirmasis sūnus, labiausiai dėkinga buvau savo draugams Švedijoje ir JAV, kurie prisiuntė begalę profesionalios literatūros vaikų auginimo klausimais, kurios labai pasigedau Lietuvoje. Tą literatūrą drįsčiau pavadinti mokslo populiarinimo, nes rašė žmonės, kurie studijavo vaiko psichologiją, edukologiją, rėmėsi tyrimais, kitais mokslininkais ir…savo patirtimi auginant vaikus. Skaitant jaučiau, kad tie žmonės žino, apie ką kalba. Kartais aš tai nuomonei nepritariau, ieškojau kitos ir supratau tai, kad vienos tiesos tikriausiai ir nėra, tačiau žinios atpalaiduoja vaizduotę ir… leidžia pačiam atrasti „SAVO” tiesą. Esmė ta, kad kitų mamų: draugės, mamos, tetos ir pan. nuomonė yra svarbi ir kartais jų patarimais tikrai verta pasinaudoti, tačiau aš tikiu mokslu, tikiu tyrimais, tikiu, kad profesionalai, na, žino, kodėl ir apie ką jie kalba. Ir tikiu, kad bent jau kartais verta jų klausyti. Todėl – jeigu informacija dalinasi žmogus, kuriam tai yra darbas, hobis, aistra ir laisvalaikis – aš pasitikiu labiau, nei tuo, kuris kažką išbandė vieną kartą ir su vienu (ar dviem) vaiku.
Šio tinklaraščio tikslas – pasidalinti žiniomis, kurias praktiškai (dirbu su vaikais nuo 1994 metų) ir teoriškai (studijuoju edukologiją jau, atrodo, amžinybę, o perskaitytų knygų skaičių pamečiau dar seniau, nes tai – ir mano aistra bei hobis) sukaupiau per ne vienerius metus. Na, ir auginu 4 vaikus, kurie irgi duoda daug peno pamąstymams, idėjų temoms ir…leidžia geriau suprasti kitus tėvus. Gimus ketvirtajai, mažai kas nustebina, o parduotuvėje verkiantis kitų žmonių vaikas sukelia…norą nuimti stresą dar labiau susijaudinusiems jo tėvams. Taip ir norisi prieiti ir pasakyti: nesijaudinkite, viskas iš tiesų yra gerai… Taigi norėtųsi, kad žmogus, atėjęs čia, rastų bent vieną atsakymą į neraminantį klausimą. Norėtųsi, kad kažkam palengvėtų, kad kažkas apsidžiaugtų, kad kažkas pasijustų ne vienišas ir ne vienas, susiduriantis su viena ar kita problema…ir žinoma, kad pajustų, jog viskas įveikiama!
Tinklaraščio priešistorė – gan trumpa. Daryti kažką panašaus norėjau visada, tačiau niekaip nesugalvojau, kokią formą tai turėtų turėti. Vyrui pasiūlius rašyti, reikėjo apsispręsti, kiek „savęs” norėsiu čia atiduoti. Tačiau daug apie tai negalvojau – juk dienoraštį rašysiu taip ir tiek, kiek pati norėsiu, o straipsniai – visiems.
Jeigu ieškote ko nors pagal temą – spaudžiate ant temos ir jums „išmes” visus straipsnius, pažymėtus šia tema. Pavyzdžiui, tema „straipsniai” pateiks visus iki šiol mano rašytus straipsnius (alfa.lt, „Mažyliui”, „Žvirblių takui” ir pan. Naujausi straipsniai tinklaraštyje atsiranda kiek vėliau.) ir pan. Dienoraštis – mūsų šeimos kasdienybės akimirkos, kurios skirtos Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems, tačiau jį rašyti taipogi stengiuosi „į temą”: pasidalinu, kaip mes šį bei tą darome, kaip sprendžiame su vaikų auginimu: lavinimu, auklėjimu, mokymu ir ugdymu susijusias problemas ir pan.
„Žymos” – raktinis žodis. Ten galite rasti straipsnius tam tikra tema. Stengsiuosi žymėti kuo daugiau raktinių žodžių, kad būtų lengva atsisekti ne tik pagal bendrą temą, bet ir pagal konkretesnius poreikius.
Archyvas – kaip ir aišku, ar ne?
Kadangi reikia erdvės atsakyti į užduodamus klausimus, yra rubrika, kurią pavadinau Vieni Kitiems. Jos “gyvavimas” priklausys nuo to, kiek bus jums rūpinčių klausimų/temų. Šios rubrikos esmė – kartu ieškoti atsakymo. Kaip sakant, vienos tiesos nėra – reikia atrasti SAVĄJĄ. Kiekviena šeima unikali, kiekvienas vaikas – nepakartojamas. Dalindamiesi žiniomis ir patirtimi galbūt kažkam padėsime, o gal ir patys atrasime tą savąją tiesą… Tiesa, dauguma jūsų prašote, kad atsakyčiau asmeniškai. Taip ir yra – kiekvieną savaitę tenka atsakyti bent keletą laiškų, kurių jūs prašote neskelbti. Suprantu jūsų norą…tačiau, manau, viešas atsakymas juk būtų naudingas ne tik jums! Juk galima kai ko neviešinti, pakeisti vardus ir t.t. ir pan. Ir dar: norėčiau pabrėžti, kad šie patarimai – bendro pobūdžio: tai yra informacija ir nuomonė, o ne profesionali konsultacija. Ją gali suteikti tik tas specialistas (edukologas, pedagogas, psichologas, psichiatras, pediatras ir pan.), kuris įsigilina į situaciją, bendrauja su vaiku/tėvais bei užmezga individualų kontaktą.
Tinklaraštis nebūtų toks, koks jis yra, jei nebūtų DARBELIŲ rubrikos. Iš tiesų darbeliai – labai svarbi tinklaraščio dalis. Jie – tarsi mažas priminimas, kad vaikai užauga labai greitai ir BŪTENT dabar, ŠIANDIEN, ŠIĄ AKIMIRKĄ jie nori AUGTI KARTU su mumis!!! Darbelių rubriką prižiūri dviejų nuostabių berniukų – Benedikto ir Vincento – mama Renata.
Esu jai nepaprastai dėkinga už visą jos nuoširdų ir aktyvų darbą ir dalyvavimą. Renata, tu – nepakartojama!
Jei norite, visus naujus tinklaraščio įrašus galite patogiai užsiprenumeruoti. Tinklaraščio dešinėje, pačiame viršuje, yra PRENUMERATA. Užsiprenumeruoti įrašus galite elektroniniu paštu arba per RSS skaitytuvą (pavyzdžiui, Google Reader ).
1) Jei norite užsiprenumeruoti el paštu, jums tereikia spausti nuorodą “elektronini paštu”, tada įvesti savo el pašto adresą ir suvesti nurodytą kodą. Tai padarę, el paštu gausite laiškelį, kuriame paprašys patvirtinti jūsų norą užsiprenumeruoti blog’o įrašus. Kai paspausite ant nuorodos, procesas bus baigtas. Pranešimas apie naują įrašą atkeliaus tiesiai į jūsų el pašto dėžutę.
2) Jeigu spausite RSS (arba oranžinę RSS ikonėlę), jums “išmes” langą, kuriame galėsite pasirinkti programą, į kurią gausite mano puslapio naujienas (naudodamiesi ta pačia programa, galite gauti naujienas – jeigu norite – ir iš daugelio kitų puslapių). Dešinėje išsirenkate programą (pavyzdžiui, google reader), spaudžiate ant to mygtuko ir naujame lange jūsų jau paprašo patvirtinti, kad jūs norite matyti naujienas.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad – nors straipsniai yra mano rašyti, tačiau – jeigu norite juos kopijuoti ir perspausdinti – kreipkitės ten, kur jie buvo originaliai išspausdinti (užrašau prie straipsnio antraštės). Jeigu straipsnis nebuvo niekur spausdintas, jį kopijuoti ir publikuoti DRAUDŽIAMA be raštiško sutikimo.
Nuotraukas taip pat draudžiama kopijuoti ir publikuoti be raštiško sutikimo. AČIŪ!
Norėčiau, kad drąsiai rašytumėte komentarus ir klausimus – taip žinosiu, ko labiausiai reikia, ko pasigendate. Jei norite susisiekti, irgi rašykite komentarą – į klausimus galėsiu atsakyti ir privačiai. Jeigu norite konkrečios temos – irgi rašykite, pasistengsiu kuo greičiau susirinkti medžiagą ir parašyti ta tema. Manau, kad vaikus auginančioms šeimoms labai svarbu ne tik bendrauti, bet ir bendradarbiauti. Tad…iki susitikimo!
Nors dar tik rugsėjo 4, tačiau jaučiasi…ruduo. Jau kelinta diena lyja. Tiesa, čia lyja visą laiką, tačiau rudeniškas lietus skiriasi nuo vasaros lietaus. Vasarą nulyja, ir vėl išlenda saulė, vėl šilta. O dabar lietus ilgėja ir, jam pasibaigus, nebūtinai išlenda saulė. Arba „krapnoja”. Tiesiog krapnoja ir krapnoja. (daugiau…)
http://www.alfa.lt/straipsnis/165901
Kai kurie tėveliai labai jaudinasi, kad jų vaikas nedrąsus. Ar iš tiesų yra ko jaudintis? Visų pirma jei jūsų vaikas intravertas ir labiau rezervuotas nei jo draugai – nieko tokio. Tiesiog tokiam vaikui reikia truputėlio daugiau laiko, kad prisitaikytų darželyje ar mokykloje. Jei žinote, kad jūsų vaikas nedrąsus – būkite jo parama tol, kol pasijus saugus naujoje aplinkoje. Gali būti, kad reikės paskatinti naujas draugystes (pavyzdžiui, pasikviesti vaiką, apie kurį sūnus ar dukra daugiausiai kalba, pas save į svečius, kad jie galėtų artimiau susipažinti). Paprastai nedrąsiems vaikams yra lengviau iš pradžių bendrauti su keletu vaikų. Jei jie tuos vaikus išvysta ir kolektyve, jaučiasi daug saugiau nei visiškai nepažįstamų apsuptyje. (daugiau…)
Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė (edukologija), keturių vaikų mama. Beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje ir tik 2011 sausį grįžome į LIetuvą. Taigi šiuo metu vyksta vėl gyvenimo Lietuvoje adaptacija, o tuo pačiu ir vadovauju savo įkurtam „Vaikystės Sodui” (du Vilniuje ir vienas atveriantis duris Kaune) bei „Vaikystės Institutui”.
Kelias į edukologiją…
Visada mylėjau vaikus. Kur tik nueidavau, atrodo, savaime atsidurdavau prie vaikų. Tačiau niekada negalvojau, kad turėsiu daug vaikų ir kad studijuosiu edukologiją. Tačiau dabar – kai žiūriu atgal – vis dėlto pamažu artėjau būtent į tai. Kai buvau 10.5 metų, gimė mano sesuo – išsipildė mano visos vaikystės svajonė, norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir juos lyginau, ir Santuokų skverelyje leisdavau su vežimėliu ir vadovėliu valandų valandas. Dar šiandien prisimenu kaip aš ruošiu pamokas, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius. Prisimenu, kaip tėvai išvažiavo į giminaitės jubiliejų, o ji susirgo laringitu. Ne tik nustačiau ligą, bet ir visą naktį nemiegojau, „garinau” ją, daviau vaistų nuo temperatūros. Prisimenu, kaip kartą ji karščiavo, o aš ją įsimečiau į nešynę-kuprinę ir ruošiausi biologijos kontroliniui. Žinoma, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad „neturiu gyvenimo”, tačiau tokios dienos būdavo retai. Iš tiesų kiekvieną dieną dėkojau Dievui, Likimui ir visiems tiems Aukštesniems už tai, kad esu ne viena. Ir dabar tebedėkoju. 11 klasėje mokiausi JAV. Būdama ten dirbau savanore vaikų onkologinėje ligoninėje bei savanore-mokytojos asistente pradinėje mokykloje. Ligoninėje mažiesiems ligoniukams skaičiau pasakas, žaidžiau su jais, o mokykloje gaudavau visus tuos, kuriems viena ar kita nesisekdavo. Taigi tai buvo vaikai, kurie buvo ypatingi, kuriems reikėjo draugo: ištiestos rankos, padrąsinančio žvilgsnio. Joks universitetas to neišmoko – tą turi pajusti. Dar dabar prisimenu tuos vaikus. 12 klasėje mokiausi Švedijoje (tiesa, ne visus metus). Šeimoje, kurioje gyvenau, buvo mažytis berniukas – su juo prisiminiau visa tai, ką dariau augindama sesę. Labiausiai džiaugdavausi kai jis – vos vaikščiojantis mažylis – svirduliuodamas skuosdavo man į glėbį ir akutėmis prašydavo, kad skaityčiau jam knygas. Dar dabar Max knygučių serija – kurių keletą turi mano vaikai – kelia šypseną, nors mano mažasis švediškas broliukas jau aukštesnis už mane visa galva. Grįžus iš Švedijos mane pakvietė dirbti anglų kalbos mokytoja šeštadieninėje „Nykštukų” mokyklėlėje. Ir ten nepaprastai patiko, susidraugavau ir su vaikais, ir su jų tėvais.
Tačiau į pedagogiką stoti net negalvojau. Nors tuo metu šiek tiek savanoriavau UNICEF, galvojau apie teisę (nes tėtė – teisininkas), tarptautinius santykius (nes ten stojo draugė) ir filologiją (nes mama – lituanistė). Kadangi vidurkis buvo 10.0, atrodė, kad galiu įstoti kur tik panorėsiu. Įstojau į norvegų filologiją Vilniaus Universitete. Tais metais ten stojo 12 abiturientų į vieną vietą. Kai šiandien žvelgiu atgal, galima pagalvoti, kad užėmiau vietą žmogaus, kuris svajojo apie skandinavistiką, bet sąžinės graužaties nejaučiu, nes dar dabar turiu labai artimus ryšius su Skandinavija, ypač Švedija. Tuo metu iš mokyklų siaubingai išsilakstė anglistai, todėl mano mokyklos direktorius asmeniškai paprašė, kad pradinukams dėstyčiau anglų – o man tik rudeniop suėjo 18! Taigi – prieš paskaitas ir tarp paskaitų S.Nėries vidurinėje mokykloje dėsčiau anglų. Tarsi to būtų negana, organizavau ir užklasinės veiklos būrelį, kurio metu su vaikais (angliškai) statėme miuziklus, mokėmės kalbos žaisdami. Po metų studijų išvažiaviau į Norvegiją. Ten praleisti metai buvo fantastiški. Dalyvavau Mėlynojo kryžiaus kampanijoje ir kartu su bendraamžiais dalyvavau miuziklo statyme, kuris skatino vaikus nepradėti rūkyti, vartoti svaigalų, nesityčioti… Dalyvavome įvairiose akcijose, bendravome su socialiai remtinais vaikais. Norvegijoje susidraugavau su amerikiečiu, kuris pakvietė atvažiuoti į JAV ir 10 savaičių dirbti vasaros dienos stovykloje. Po tos vasaros apsispredžiau, kad… vis dėlto negaliu pabėgti nuo vaikų: darbas su jais yra mano hobis, o visi žinome, kad geriausia, kai darbas – malonumas.
Darbai ir studijos…
Tuo metu jau dirbau AISV’e – darželyje-mokykloje, kuris per 10 metų jame man davė nepaprastai daug ir dar daugiau. Žinoma, bene labiausiai už viską esu dėkinga a.a. mokyklos vadovui W.Rose’ui, kuris man buvo tikras Mentorius – išvažiuodamas iš Lietuvos paliko man visą savo švietimo vadybos biblioteką, supažindino su švietimo grandais tarptautinėse mokyklose, paskatino ir padėjo tapti ECIS švietimo vertintoja. Mano – kaip vertintojos – kelionės į Tarptautines mokyklas padėjo susiformuoti viziją, kokią mokyklą norėčiau matyti, kas, mano nuomone, yra svarbiausia.
Po bakalauro stojau į Filosofijos fakultete esančią Edukologijos magistrantūrą.
Po vieno magistro sekė kitas – Tarptautinės Edukologijos Framingham State College (JAV).
Po magistrantūros – VU Edukologijos doktorantūra. 2010.03.05 apsigyniau disertaciją, kurios pavadinimas: VADOVAVIMO IKIMOKYKLINĖMS UGDYMO ĮSTAIGOMS MODELIO TEORINIS IR EMPIRINIS PAGRINDIMAS.
Didžiulį džiaugsmą patiriu rašydama „Mažylio” žurnalui (na, ir visur kitur, kur rašau nereguliariai) auklėjimo/lavinimo/šeimos/vaikų auginimo temomis, dalyvaudama įvairiuose Švietimo ir mokslo ministerijos lietuviškuose ir ES projektuose.
Darbo su vaikais patirtį džiaugiuosi galėdama pasidalinti knygoje „Augame Kartu”, kurios dvi dalys jau išleistos (leidykla – Tyto Alba) ir, tikiuosi, bus dar dvi.
Belgijoje įsteigiau Belgijos lietuvių vaikams šeštadieninę mokyklėlę, kurioje darbuojuosi su dar keliomis mamomis-savanorėmis, žodžiu, darbų, idėjų ir projektų netrūko:)
Šeima…
Pats didžiausias mano Gyvenimo projektas – ŠEIMA. Turiu savo įkvėpėją ir palaikytoją vyrą Gabrielių, sūnus Augustą Gabrielių (2001), Vilhelmą Konstantiną (2003), dukras Mortą Sofiją (2006) ir Gertrūdą Eleną (2008). Jie – mano laisvalaikis, mano įkvėpimas ir didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas.
Iki Briuselio atkeliavo mano antroji knyga!!!!!!
Vis dėlto knyga – didžiulis džiaugsmas. Ir darbas. Pamenu etapą, kai sėdėdavau iki paryčių – ketvirta valanda atlėkdavo nė nespėdavau pajusti. Šią knygą rašiau kiek kitaip. Kadangi pati esu ne Lietuvoje ir negalėjau organizuoti foto sesijų, teko kviestis į pagalbą draugus ir artimuosius, kurie augina “tinkamo” amžiaus vaikiukus. Susirinko visas žavus būrys mažylių: Guoda. Gustė, Miglė, Rokas, Viltė, Vasarė, Sofija, Urtė, Gintarė, Tomas, Joris, Vesta, Eglė, Ieva, Lukas, Gabrielė, Mijus, Benediktas ir mano trys muškietininkai:) Į kadrus pakliuvo ir Vincentas bei Bernardas, kurie “demonstravo” brolio/sesės gaminius:) Žodžiu, darbas virte virė. Žinoma, didelį darbą dirbo ne tik vaikučiai darbininkėliai, bet ir jų tėveliai, kurie organizavo ne tik darbelių gaminimą (žiemos darbelius teko atlikti pavasarį ir vasarą, nes knyga buvo rašoma kaip tik tuo metu…Gerai, kad kovą pasnigo, tai tądien griebėm jautį už ragų ir padarėme nemažai darbelių…), bet ir foto sesijas. Juk knygai reikėjo kokybiškų nuotraukų! Taigi darbštuolių tėvelių ir jų vaikučių dėka šioje knygoje iliustracijų daug daugiau, nei pirmojoje.
Be to, bendrauti ir bendradarbiauti daugiausiai teko per Skype. Ir nieko. Viskas pavyko. Buvo etapas, kai su projekto vadove susirašydavome keletą kartų dienoje, o jos žinutė būdavo pirmoji, kurią rasdavau atsibudusi (juk Lietuva “bunda” anksčiau, nei Belgija!).
Ir dar. Ši knyga turėjo labai aiškų paskutinį terminą: IKI GIMDYMO. Spėjau. Gertrūda gimė praėjus nepilnoms dviems savaitėms po to, kai nusiunčiau juodraštį. Žinoma, jau grįžus iš ligoninės prasidėjo pats “smagumas” – derinimas. Žinote, niekada, NIEKADA nemaniau, kad parašyti knygą kainuoja tiek laiko ir energijos. Atrodė, kad…ateina įkvėpimas ir tu rašai, rašai, rašai…o knyga po to tarsi atsiranda…savaime. Pirma dalis – lygiai tokia. Būdavo dienų, kai visai neprisiversdavau atsisėsti, o būdavo, kad negalėdavau liautis barškėjusi klaviatūra. Būdavo, kad viskas liejasi tarsi kažkas diktuotų tekstą, o būdavo, kad, atrodo, negali nė žodžio išspausti. Bet knyga parašyta. Ir tai, mielieji, tik pusė darbo! Po to…derinimas su projekto vadove, su redaktore, su dailininke, su maketuotoja…išskaitytojos…ir viskas ne po vieną kartą. Nors knygą “pridaviau” liepos viduryje, į spaustuvę ji iškeliavo likus mažiau, nei mėnuo, iki Kalėdų. Vat taip yra su tom knygom. Daug derinimo, daug kantrybės ir diplomatijos pamokų:)
Didesnė ir pati knyga: Rudens knygoje buvo šešios temos, o čia – septynios: Apsirenkim, Žiemos smagumai, Diena ir naktis, Seku seku pasaką, Gyvūnai žiemą, Geometrijos pasaulis ir Žiemos šventės. Knygos prieduose rasite brėžinėlių ir iškarpų, kad būtų lengva atlikti užduotėles. Kadangi nemažai tėvelių pageidavo, kad PRIEDAI būtų daugkartiniai, visus Rudens ir Žiemos priedus galėsite parsisiųsti (bus šiame puslapyje).
Knyga jau turėtų pasirodyti knygynuose (leidykloje JAU YRA). Kad jūs žinotumėte, kaip mes jaudinomės (su projekto vadove Jurga), kad knygos nespėsime paimti į rankas iki Kalėdų, o taip norėjosi…juk Kalėdos yra Kalėdos, o knyga – puiki dovana! Ir kaip apsidžiaugėme, kai jau sužinojome, kad knyga iki Kalėdų TIKRAI BUS!!!
Beje, bent jau Rudens knyga buvo vidutiniškai 7 litais pigesnė leidykloje, nei knygynuose. Leidykloje pigesnės ir visos kitos Tyto Albos išleistos knygos, todėl…manau, kad kelionė į leidyklą tikrai verta dėmesio! Be to, leidykla – pačiame centre, kelios minutės pėstute nuo Lukiškių aikštės:)
Tikiuosi, kad knyga patiks skaitytojams ir skaitytojoms…tikiuosi, kad ji padės augti…AUGTI KARTU:))))
„Augame kartu” – pirmoji mano knyga, išleista bendradarbiaujant su leidykla „Tyto Alba”. Iš knygos antraštės – Ruduo – turbūt supratote, kad bus ir kitos knygos. Kodėl pirmoji – Ruduo? Ogi todėl, kad daug kam ruduo asocijuojasi su pradžia (tikriausiai dėl ypatingos rugsėjo pirmosios). Knyga skirta 3–6 metų vaikams, tačiau kai kurios užduotys tiks ir dvimečiams, o kai kurios – septynmečiams. Nemažai pastangų įdėta, kad užduotys neįspraustų į rėmus, o būtų tarsi nuorodos ir idėjų šaltinis. Knygoje apstu dailės, gamtos pažinimo, kalbos, matematikos, judesio, muzikos užduočių, eilėraščių, žaidimų, darbelių ir netgi receptų. Siekta, kad pasiūlytos idėjos būtų pagalbininkės kūrybingai dirbti su vaiku. Juk kiekvienas vaikas yra individualus, todėl ir kiekvienas darbelis gali įgauti savitą, nepaprastą, tik tam vaikui būdingą išraišką. Norėta, kad knygelės instrukcijos būtų tik paspirtis talentams išsiskleisti ir sparnams išaugti – tam, kad būtų galima leistis į pasaulio pažinimo kelionę! Knyga skirta tėveliams, seneliams, auklėms ir pedagogams – visiems, kurie nori augti kartu su vaiku!
Kadangi buvo pageidavimų Priedus sukelti į Internetą, iš kur tėveliai bei pedagogai galėtų juos atsisiųsti, taip ir padariau.
Priedus, esančius šioje knygoje, galite atsisiųsti iš čia.
http://www.alfa.lt/straipsnis/144344
DISCIPLINA DARŽELYJE. Darželio programoje turi būti numatyta, kokios disciplinos nuobaudos yra taikomos darželyje. Tačiau jūs tiesiog galite to paklausti auklėtojos arba direktorės. Bet kuriuo atveju jokios kalbos apie fizines bausmes negali būti! Lygiai taip pat pedagogas neturėtų gėdyti vaiko ar šaipytis iš jo (čia, beje, yra emocinis smurtas – šiuo metu labiau paplitęs Lietuvoje nei fizinis!). (daugiau…)
Straipsnis iš www.alfa.lt
AR GALIU PADĖTI PEDAGOGUI? Dažniausiai mes žinome, ko norime iš pedagogo, tačiau nereikia pamiršti, kad iki tos dienos, kai vaikas peržengia darželio slenkstį, daugiausiai laiko su juo būname praleidę mes, tėvai. Taigi ir apie savo vaiką daugiausiai žinome: jo įpročius, norus, gebėjimus. Nepatingėkime ir skirkime truputėlį laiko, kad kartkartėmis parašytume trumpą laiškelį auklėtojai: ką vaikas mėgsta, ko nemėgsta, ką jis daro labai gerai (ir jūs labai tuo didžiuojatės!), o kur – jo silpnosios pusės, kokios jūsų šeimos tradicijos, ką jūs dažniausiai darote kartu ir pan. (daugiau…)
http://www.alfa.lt/straipsnis/144331
KAS SVARBU? Žinoma, svarbiausia – pedagogas, nes jis ugdys jūsų vaiką. Tačiau jo darbas turi būti gerbiamas ir paisoma tam tikros tvarkos. Kaip įsitikinti, ar taip yra iš tiesų? (daugiau…)
Straipsnis iš www.alfa.lt
Vasarą dažnas tėvas (čia turiu omenyje ir tėtį, ir mamą) susimąsto apie vaiko išleidimą į darželį. Nors Lietuvoje darosi įprasta į darželį užrašyti vos gimusius vaikelius, tačiau vis dėlto yra nemažai ir tokių tėvų, kurie susizgrimba tik rudeniop. Teisybę pasakius, darželį geriau rinktis vaikui paaugus – tada galėsite rasti įstaigą, kuri labiau atitiks jau ūgtelėjusio ir savo charakterį spėjusio parodyti vaiko poreikius. Kokie klausimai kyla ir turėtų kilti susirūpinusiems gimdytojams? (daugiau…)