Šiandien parašė draugė, kad vis prisijungia (Skype), tačiau manęs nepagauna… Ir pagalvojau, kad iš tiesų vakarais aš…nepagaunama. Įdomu, kiek užtrunka tradicinis tradicinės šeimos ėjimo miegoti ritualas? Mūsiškis – šįvakar paskaičiavau – trunka apie tris valandas.
Dar šiandien susimąstyti paskatino vienos mamos komentaras, kad labai daug kas jai sako, jog su dviem mažais vaikais (pirmam vaikeliui bus maždaug 2m9mėn, kai gims antras) bus LABAI sunku! Ech, tie žmonės! Ko jie tik neprišneka! Vietoj to, kad besilaukiančią mamą (juk jau tikrai nieko nepakeisi) drąsintų, sakytų, kad viskas yra įmanoma, kad nepaprastai smagu, jog vaikai augs kartu, kad – jei bus sunku – bus tik tol, kol šeima atras SAVO ritmą, SAVO naują gyvenimą keturiese, jie pasirenka nuleisti būsimą dviejų vaikučių mamą ant žemės. Tačiau juk jie nežino, kaip bus būtent šiai šeimai, ar ne? Juk realybė yra tik tada, kai ja gyvename – taigi, negalima apie ją kalbėti dar jai nesant, ar ne? Daugiausiai apie tą komentarą galvojau skaitydama šio vakaro pasaką: Gertrūdą kamavo pilvas, tai aš šokinėjau ant to didelio kamuolio kiek galėdama aukščiau, bet ir taip, kad įskaityčiau tekstą. Skaityti įsigudrinau tikrai puikiai: Morta su Vilhelmu sugula Mortos lovelėje, aš su kamuoliu ir Gertrūda ant kelių – visai šalia. Knygą padedame į viduriuką. Taip visi – suglaudę nosis – ir skaitome. Jei Gertrūda kniurkia, aš truputuką pasiūbuoju, jei virkauja – daugiau…o jei diegliai kamuoja – šokuoju:) Tačiau tai nenutraukia mūsų kasdieninio ritualo.
Ėjimas miegoti prasideda apie 19val. Tada valgome vakarienę. Ką jūs valgote vakarienei? Aš kartais pagalvoju, kad mes valgome…vis tą patį. Prieš kelias dienas jau net klausiau vienos draugės, ką gamina ji…ir „pasičiupau” dar vieną receptėlį. Bet šiaip: pieniška sriuba, košės (pirmenybę vaikai teikia „geltonai” (kukurūzų) ir „baltai” (manų)), kepti sumuštiniai, apkepas (kai iš Lietuvos kas nors atveža varškės, nes čionykštė nepatinka…), kokie nors kepinukai/bandelės…žodžiu, viskas aišku su ta vakariene. Kartais prisigalvoju ir ką nors įdomesnio: pavyzdžiui, šį braškių sezoną valgėme košes-paskenduoles: Nusiperku 500g braškių, sumalu jas su cukrumi blenderiu ir…paskandinu šioje šviežioje uogienėje košę – vaikams laaabai patiko! Gabrielius ant karštų sumuštinių ketčupu piešia ne tik linksmus veidukus, o viską, ko užsinori mūsų trys muškietininkai. Geriam šiltą pienelį su medum, Jadvygos „Pumpurėlių” arbatą, kakavą…ko tik, žmogus, neprisigalvoji, kai valgyt eina išrankiausia pasaulyje publika!
Po vakarienės vaikai nusineša savo indus (ačiū Dievui, kad kai kurie ritualai yra ir mūsų, tėvų, naudai) ir…lipa į viršų praustis. Šiemet pirmi metai kaip Augustas jau maudosi pats. Tiesa, duše arba netoliese vis dar yra tėtė, kuris padeda, jei kas nepasiseka, tačiau iš esmės mūsų pirmagimis žengė dar vieną didelį žingsnį – pradėjo maudytis savarankiškai ir paliko voniojo dūkti tik du:) Taigi paprastai būna taip: Gabrielius numaudo po dušu mažiukus, tada – jau švaručiams – pripila vonią, kurioje šie žaidžia. O tada eina į dušą, kur maudosi Augustas ir padeda jam. Visi kvepiantys ir švariom pižamom sustoja paplūdusioje po mažųjų išdykavimo vonioje ir šveičia dantukus. Dantukai – šventas reikalas, net Mortulė neina miegoti neišsivaliusi. Kad dantis valyti būtų smagiau, mes ieškom burnytėje kirminų ir su šepetukais varom juos lauk…greitai greitai! Ir, žinoma, Vilhelmą dar reikia ištepti kremu, nes mažylį kamuoja odelės problemos. (Morta dažnai „prisijungia”, nes jai tiesiog…patinka. Kadangi kremas drėkinantis ir labai kokybiškas, tai, žinoma, jai tik į naudą).
Po švarinimosi – pasaka. Gabrielius berniukų miegamajame skaito su Augustu. Dabar jie skaito knygą apie Amandą X – Augustas taip įsitraukęs, kad šiandien per pietus sakė, kad norėtų būti ne tik mokslininku, bet ir sekliu:) Paskaitę knygą, kalba apie tai, kas Augustui šiuo metu įdomiausia: šalis ir visatą. Prie jo lovos kabo du plakatai: politinis pasaulio žemėlapis ir planetos. Tiesa, šiuo metu jam įdomiausia – Pietų Amerika. Jau išmoko visas joje esančias valstybes ir šį savaitgalį darė internetinį projektą: Wikipedijoje ieškojo, kokios tų valstybių sostinės ir vėliavos ir visa tai suvedė į Word’ą. Projektą atsispausdino ir pakabinome šalia žemėlapio, nes dabar jis nori išmokti ir visas sostines! Kartais man sunku patikėti, kad šitam vaikui kovo 30 suėjo vos septyneri… Tuo metu aš su mažiais skaitau „Miško pasakas”. Kadangi Vilhelmas labiau mėgsta sekti savo pasakas, nei klausyti, tai su juo ne tik perskaitome, bet ir atpasakojame tą pasaką, kurią perskaitome:) O ir šiaip aš su juo skaitau laaaabai išraiškingai, nes kitaip jis tuoj pat ima svajoti… Monotoniškumas – tikrai ne šiam itin gyvos vaizduotės vaikui! Kad nebūtų nuobodu Mortelei, prieš Miško pasakas perskaitome ir knygelę, tinkančią jai: vaikų kambaryje yra lentyna, kurioje sudėtos visos knygelės, tinkančios jai. Kadangi tai – paveikslėlių knygelės (tokios, kur puslapyje didelė iliustracija ir nedaug teksto), jas vis dar labai mėgsta ir Vilhelmas. Be to, skaitydami Miško pasakas, daug kalbame apie iliustracijas. Mane dažnai nustebina Mortos supratingumas – kai kurias pasakas ji atsimena ne ką ne prasčiau, nei Vilhelmas! Na, bet tai tikriausia nieko nuostabaus turint omeny tai, kad ji yra daug „žemiškenė” už brolį! Po visų pasakų, atpasakojimų, juokų ir pokalbių apie dieną…reikia eiti miegoti.
Miega mūsų berniukai miegamajame šalia mūsiškio. Nuo praeitos vasaros iki šios kartu su broliais miegojo ir Mortulė, tačiau – šiems išvažiavus svečiuotis pas senelius į Lietuvą – Morta atsikraustė su visa lova pas mus į miegamąjį. Gimus Gertrūdai taip ir liko: Gertrūda miega mūsų lovoje, Mortulė – šalia, o berniukai – šalia esančiame miegamajame. Beje, tomis dienomis, kai kitą dieną nereikia eiti į darželį, Morta miega pas brolius, nes tada jie kalbasi ir krizena iki išnaktų, o po to jau užmigusią princesę parsinešame, kai einame miegoti patys. Kitomis dienomis aš lieku su Mortule ir – didžiam jos džiaugsmui – kasau jos nugarytę, kol ji visai apsnūsta…Tačiau prieš užgesinant šviesas dar būtini…bučkiai. VIsų einančių miegoti bučkiai mamai, tėtei ir Gertrūdai:)
Paskutinis ritualo etapas – suruošti viską kitai dienai. Nes su vaikais yra taip: rytas NĖRA protingesnis už vakarą. Žodžiu, viską, VISKĄ, ką gali pasidaryti iš vakaro, taip ir daryk. Aišku, jei du suaugusieji rūpinasi vienu vaiku – kita istorija, tačiau mums pasitvirtina tik pirmasis variantas. Taigi vakare visiems suruošiu kitos dienos užkandėles į mokyklą (Augustui iki rugsėjo 15d reikia neštis ir pietus, tačiau juos ruošiame anksčiau atsikėlę ryte), sudedu užkandėlių dėžutes į šaldytuvą, užpildau visas formas (jei tokių reikia, o paprastai reikia), parašau atsakymus, pasirašau, įdedu tai, ko paprašo…žodžiu, atsižvelgiu į ugdymo įstaigų norus, reikalavimus ir pageidavimus:) Tuo metu Gabrielius užmigdo Gertrūdą nakčiai, t.y. iki tol, kol mes eisime miegoti (paprastai po vidurnakčio), ir ji valgys savo naktipiečius:)
Štai tokie mūsų vakariniai ritualai. Tuo tarpu žmonės šneka, kad su jau kalbančiu, ganėtinai savarankišku ir po kelių mėnesių trečiąjį gimtadienį švęsiančiu vaiku ir naujagimiu bus labai sunku.Ir ko tik tie žmonės neprišneka………………………………………………………………………………….O iš tiesų viskas yra taip, kaip tau atrodo. Jei tau atrodo, kad sunku, tai tas sunkumas ir prislėgs. Jei atrodo, kad įveikiama, tai…bus visai nesunku! (Bet tai nereiškia, kad kartais nenorėsi pats iškeliauti į Mėnulį arba ten išsiųsti savo atžalų:))