Nors dar tik rugsėjo 4, tačiau jaučiasi…ruduo. Jau kelinta diena lyja. Tiesa, čia lyja visą laiką, tačiau rudeniškas lietus skiriasi nuo vasaros lietaus. Vasarą nulyja, ir vėl išlenda saulė, vėl šilta. O dabar lietus ilgėja ir, jam pasibaigus, nebūtinai išlenda saulė. Arba „krapnoja”. Tiesiog krapnoja ir krapnoja.
Man ruduo patinka. Išties patinka. Atsidarėm su Gertrūda langą-duris į lauką ir sau sėdim…vėsoka, bet juk galima apsirengti. Tvarkau disertaciją (Dieve, jau pamiršau kelintą kartą atsižvelgiu vėl į kieno nors pastabas!) ir tuo pačiu klausau kaip į stogą barbena lietus. Toks įspūdis, kad čia niekada neišgirsi…tylos. Rytą Gertrūda miega nesiliaujančiame paukščių čiauškėjime, o įdienojus – lietaus šniokštime. Šįryt paukščiai tiek čiulbėjo ir ulbėjo, kad aš vis atsitraukadavau nuo darbo ir šypsodavausi – vis dėlto nuostabi vieta, kurioje gyvename. Man nepaprastai patiko ir mūsų namai Jeruzalėje, kur savaitgaliais girdėdavome giedančius gaidžius, tačiau čia taip būna kasryt…o iki miesto centro mašina mažiau, nei 10 minučių.
Juokinga lyjant pasiimti vaikus iš mokyklos. (Aš turbūt niekada nepriprasiu sakyti „darželis” – vis dėlto 10 metų AISV’e daro savo!) Šiandien išvis buvo labai smagu, nes reikėjo laukti kol baigsis pamokos lietuje – po stogu viena klasė repetavo, ruošėsi Fancy Fair – metų pradžios šventei, kuri būna pirmąjį spalio savaigalį. Gerai, kad buvau pasiėmusi du didelius skėčius: vieną man su Gertrūda, o kitą – Mortai su VIlhelmu. Deja… Morta visai nenorėjo dalintis su Vilhelmu, taigi po vienu skėčiu buvom VIlhelmas, Gertrūda ir aš, o po kitu – Vėjų Fėja, kuri atrodė labiau it didelis mėlynas grybas – jos visiškai nesimatė:) Tačiau ėjo itin išdidi ir patenkinta, o aš – laviruodama vežimėliu – gelbėjau visus praeivius, nes…būtų buvę visi iki vieno subadyti!
Beje, vakar visai atsitiktinai aptikau, kad Morta – viena iš Parcea, trijų romėnų Likimo deivių, kuri nuspręsdavo, kaip žmogus mirs ir nukirpdavo jo Gyvenimo siūlą. Bet didžiausią įspūdį man padarė tai, kad būtent taip ir rašosi: MORTA. Kai ieškojom šio vardo reikšmės, visur duodavo, kad vardas kilęs iš senovės aramėjų „martha” ir reiškia „valdovė, viešpatė” . O čia toks tikslumas… Iš kitos pusės – nenuostabu, kad valdovė – juk valdė žmogaus Gyvenimo siūlą. Taigi taigi. Įdomu ir tai, kad – taip išeina – Augusto ir Mortos vardų šaknys – lotynų kalboje, romėnų tradicijoje, o Vilhelmo ir Gertrūdos – senovės vokiečių kalboje, germanų tradicijoje. Kaip mano priešmokyklinukas pasakytų: Tai seka: romėnų-germanų-romėnų-germanų! Vis dėlto su vaikais dirbti ir būti yra nepaprastai smagu – turi galimybę kasdien augti ir atrasti tai, ko tiesiog nebuvai pastebėjęs.
Jau visiems sulipus į mašiną ir pajudėjus namo džiaugiausi, kad neinu vaikų pasiimti pėstute – ėmė tiesiog pliaupti. Šiandien vėl važiavome pro reklamą, kur nuogutėlė mergina stovinti šonu reklamuoja kažkokią kosmetinę priemonę. Ir Morta nepamiršo vakar mane be galo prajuokinusios frazės: Bendėja pika upakis. Išvertus į žmonių kalbą tai būtų: žiū, Medeina pliku užpakaliu 😀 Beje, kalbant apie epitetus. Jei turite itin dailų užpakaliuką – na, žinoma, tokį kaip Mortos, tai jis gali būti palygintas tik su…”difafos” – žirafos. Žodžiu, viskas, kas miela, gražu ir dailu yra kaip „difafos”. Kol Gertrūda buvo pilve, tai visų šeimos narių pilvukai buvo kaip „difafos”, o mano – kaip „bemoto”:) Ir šiaip. Zoo sode pats pats pats pačiausias gyvūnas – irgi žirafa. Kodėl? Neklauskite. Tiesiog. „Difafa” dabar yra grožio etalonas.
Šiandien planavome važiuoti į žaidimų aikštelę – Aurimas su Akvile parodė vieną, kurioje vaikai tiesog „kaifuoja”: didžiulėje erdvėje parke su kaupu veiklos ir Mortai, ir Vilhelmui, ir Augustui – vos pavyksta juos iš ten ištraukti namo. Kadangi pliaupia kaip iš kibiro, vadinasi, penktadienio vakaro planus teks keisti. Tačiau ši rudeniška popietė visai negadina nuotaikos: juk jaukiuose namuose stebėti lietų už lango yra itin gera… Nepatenkinti yra turbūt tik tie, kurie šiandien susiruošė į alaus šventę Grand Place.