Šiandien nuotaika, sakyčiau, „nestandartinė”. Ryte – gerdami rytinę kavutę ir pusryčiaudami – su Gabrieliumi (jis apsirgo, tai tupi namuose ir geria daug arbatų :)) ir įnirtingai aplink mus „tvarkančia” namus (kur gi nepasinaudosi tokia galimybe!!!) Gertrūda žiūrėjome filmą „HOME” – „Namai”.
Privalgėme su Benediktu riešutinės chalvos ir liko 3 polistereninio putplasčio padėkliukai. Pavartėme knygą „Darbeliai iš augalų ir sėklų, popieriaus masės, medienos ir kamščio, atliekų” ir radome ten darbelį „Akvariumas”. Mums labai patiko šis darbelis, o ir akvariumų faną mūsų tėvelį sužavėjo.
Sakoma, kad jei užsienio kalba vaikas prakalbsta iki penkerių, tai iš esmės jis yra dvikalbis:) Aišku, viena, jei tėvai su vaikus kalba kiekvienas sava kalba (na, arba kartu gyvenanti močiutė), tačiau juk dabar daugybė lietuvių gyvena ne Lietuvoje, jų vaikai eina į darželius, kuriuose kalbama ne lietuvių kalba, todėl ir prabyla vaikai abiem – namų ir aplinkos – kalbomis vos ne vienu metu.
Nežinau, ar skaitėte, jog JAV buvo nušautas gydytojas, kuris atlikdavo abortus moterims, kurių nėštumas būdavo didesnis, nei 21 savaitės (tokios klinikos buvo tik trys JAV. Dabar, taip išeina, liko tik dvi)? Daktaras buvo nušautas Kanzaso valstijoje, bažnyčioje, kurioje lankydavosi. BAŽNYČIOJE. Nieko sau…
Tą patį savaitgalį nusprendėme išbandyti ir kokį nors naują parką su žaidimo aikštele vaikams. Diena buvo super duper karšta…manau, kad viena šilčiausių šį pavasarį! Ieškodami, kur važiuoti, nenorėjome važiuoti toli – pagalvojome, kad geriausia būtų apie 30km. Taigi taip vartydami Belgijos gidą, radome Vrijbroek parką Mechelene. Puiku!
Jau mano mama barasi, kad labai mažai parašau apie tai, ką mes veikiame, todėl, kaip sakant, šiek tiek naujienų iš mūsų gyvenimo. Gegužės 22 su D iš Belgijos Mažylių Klubo važiavome į Nacionalinį Belgijos Botanikos sodą. Diena buvo nuostabi! Iš tiesų tokia šilta, graži ir vasariška.
Šįkart – dar vienas paprastas darbelis. Labai dažnai vaikus (ypač darželinukus) išgąsdina tuščias popieriaus lapas: jie nežino, nuo ko pradėti, o ir gyvūnų piešiniai atrodo labai sudėtingi. Taigi…kartais tenka tokiems vaikučiams padėti. Kaip?
Šiandien perskaičiau straipsnį, kuris iš tiesų – kaip čia pasakius – sudomino. Mano vienmetė Kaune, nuėjusi pasikeisti paso duomenų, sužinojo, kad…turi dukrą! Ir dar niekada negimdžiusi! Sakyčiau, tėvas ne tas…arba vyras sužinojo, kad turi dukrą, o čia – motina!
Nepamenu, kuris, tačiau vienas iš mano dviejų sūnų su močiute apžiūrinėdamas drugelį – demonstratyviai ant jo užlipo. Pamenu, močiutė neregėtai apstulbo. Visai neseniai dukra sutraiškė prieš tai apžiūrėtą sraigę. Jeigu paklaustumėte, kodėl vaikas taip pasielgė, jis tikriausiai atsakytų, kad jam buvo arba įdomu (kas bus?), arba linksma. Žinoma, natūrali suaugusio žmogaus reakcija – pasakyti vaikui, kad taip elgtis nevalia, tačiau jis gali jums atšauti, kad nieko tokio, jei užlipi ant tokio gyvio ir jį sutraiškai – juk jų pilna ir jis ne žmogus. Žinoma, yra ir tokių vaikų, kurie, atrodo, jau gimsta empatiški ir supratingi, tačiau dauguma…tikrai ne tokie!
Dabar vis dažniau taip atsitinka, kad žmonės, paauginę du pametinukus (na, panašiai), nusprendžia po pertraukos susilaukti ir trečio vaikelio. Tiesiog apsidairiau, kad tokių iš tiesų nemažai pažįstame. Tėvai kaip tėvai. Tai – jų sprendimas. Tačiau man visada buvo labai įdomu, kaip yra vaikams, kai tarp jų – didelis amžiaus skirtumas. Viena mano kolegė visada sakydavo, kad su pusantrų metų vyresne seserimi ją sieja labai stiprus ryšys, o vat su 10 metų jaunesne – ne toks. Ir labiausiai dėl to, kad jos augo vienose sąlygose, o sesuo – jau kitose, todėl apie daug ką jos šneka kitomis kalbomis. Mano gera draugė irgi turi 1.5m jaunesnę seserį, su kuria yra labai artimos. O vat tą, kuri yra, atrodo, 9 metais jaunesnė, vadina „išlepinta” (nors, žinoma, ir myli, ir bendrauja ir t.t. ir pan.)