Šiandien perskaičiau straipsnį, kuris iš tiesų – kaip čia pasakius – sudomino. Mano vienmetė Kaune, nuėjusi pasikeisti paso duomenų, sužinojo, kad…turi dukrą! Ir dar niekada negimdžiusi!  Sakyčiau, tėvas ne tas…arba vyras sužinojo, kad turi dukrą, o čia – motina!

Taigi…kažkas pasisavino moters vardą, mergautinę pavardę ir gimimo metus…Brrr… Konkrečiai ši istorija man nebuvo tiek įdomi kiek pats faktas, kad šitaip lengvai buvo pavogti asmens duomenys. Aš net nekalbu apie vaiką, kuriam teks sužinoti, kad pavardė, kurią ji turi…ne jos. Mama ne tik atsisakė, bet dar ir vogtą pavardę užrašė. Ir dar „SoDros” išmokas gavo kaip auginanti vaiką iki trejų metų!

Viena šios istorijos pusė – moralinė. Apie mamą (tik ar galima ją taip vadinti) ir vaiką. O kita – grynai praktinė. Atrodo, gyveni sau ramiai ir…sužinai, kad turi vaiką! Ką dar galėtumėme padaryti ne savo rankomis, o tiesiog kažkam pasinaudojus mūsų asmeniniais duomenimis? Mano mama vis pyksta, kai reikalauja asmens duomenų, pavyzdžiui, perkant internetu. Pasirodo, ne visai be pagrindo. Nors iš kitos pusės…va, atrodo, žmogus, lyg ir saugojosi, o…šnipštas!

Ir dar, kaip sakant, įspūdinga tai, kad ligoninėje išdavė vaiko gimimo liudijimą, notarė patvirtino vaiko atsisakymo dokumentus, tėvo mama tiesiog paėmė vaiką ir patikėjo, kad jai buvo pasakytas teisingas atsisakančios vaiko moters vardas, o ir „SoDra” sau išmokas ramiai mokėjo:))) Patiklume tu neišpasakytas! Ir biurokratizmu nepavadinsi, kaip sakant… Tai kas tai?