Tą patį savaitgalį nusprendėme išbandyti ir kokį nors naują parką su žaidimo aikštele vaikams. Diena buvo super duper karšta…manau, kad viena šilčiausių šį pavasarį! Ieškodami, kur važiuoti, nenorėjome važiuoti toli – pagalvojome, kad geriausia būtų apie 30km. Taigi taip vartydami Belgijos gidą, radome Vrijbroek parką Mechelene. Puiku!
Morta ir Vilhelmas pasičiupo dviračius, Augustas – riedlentę ir išvažiavome. Dar pasirinkome šį parką, nes aprašyme buvo pasakyta, kad jo rožių sodai – vieni gražiausių Belgijoje ir net Europoje (!). Taip pat tame parke yra 9 teniso aikštynai, kriketo, futbolo, krepšinio aikštės, dviračių takeliai ir t.t. ir pan. Žodžiu, sportininkų rojus!
Nuvažiavome ir mašiną pasistatėme prie pat įėjimo į parką. Ieškojome informacijos, kur galėtumėte gauti parko planą (įėjimas į parką nemokamas). Pasirodo, ten galima išsinuomoti viską, ko tik reikia vienam ar kitam sportui. Super! Kadangi mums nieko nereikėjo, tai tik pasiėmėme parko planą ir…leidomės pasivaikščioti. Gerai buvo tai, kad beveik visas parkas – pavėsyje, todėl neperkaitome.
Gaila, kad buvome tuo laiku, kai dauguma rožių tik krovė savo žiedus ir dar nežydėjo, nes sodai tikrai įspūdingi: daug ne tik rožių, bet ir kitų gėlių, viskas nepriekaištingai sutvarkyta, ant žolytės piknikauja šeimynos…labai šilta ir gražu! Morta važiavo dviračiu taip, kad tiesiog sunku buvo patikėti: lėkė su vėjeliu! Augustą šiek tiek vargino karštis ir tai, kad ne visur takeliai buvo patogūs važiuoti riedlente.
Vaikai ypač apsidžiaugė, kai atsidūrėme žaidimų aikštelėje. Jeigu turite vaikų ir norite kur nors smagiai praleisti pusdienį, tikrai verta ten apsilankyti. Mums, žinoma, aktualu, kad smagu būtų ir Mortai, ir Vilhelmui, ir Augustui. Ši žaidimų aikštelė buvo būtent tokia. Vienintelė bėda – ji saulėje. Taigi mūsų atsivežtas 1.5l mineralinio išgaravo ir burtų lazdele mostelėjus… Na, bet gerą valandą tai tikrai praleidome šioje žaidimų aikštelėje. Be to, mūsų vaikai tapo labai populiarūs, nes Gabrielius visus tuos „įrenginius” suko, judino, supo, užkeldavo vaikus…tai greitai prie mūsiškių prisistatydavo ir grupelė norinčių pasinaudoti tuo, kad kažkas supa ir pan.:)
Aš tuo tarpu sėdėjau ant suoliuko su Gertrūda, kuri savo pirmuoju dantuku išbandė suoliuko tvirtumą, o po to negailestingai gaudė skruzdes, kurios užropodavo ant suoliuko (deja, skruzdės kol kas gerokai greitesnės:)).
Kai vaikai vos vilko kojas, patraukėme į mašiną. Didelių medžių pavėsyje (o toks visas kelias parku iki mašinų stovėjimo aikštelės) vaikai atsigavo, vėl šoko ant dviračių ir linksmi važiavo iki mašinos.
Tiesa, priėję prie mašinos pastebėjome, kad kažkas aštriu daiktu ją šiek tiek įbrėžė. Fu, kaip nemalonu… Be to, pastebėjome, kad čia kai kurie žmonės tai mano esant pramoga, nes Lietuvoje kažkaip iš tiesų niekas taip nepuldavo braižyti mašinų, o dabar ir mūsiškė taip „sužalojama” ne pirmą kartą, ir girdėjome ne vieną pasakojimą apie bjauriai perbrėžtas mašinas… Na, ką padarysi…vis vien džiaugsmas, kad atradome dar vieną smagų parką nustelbė visus nemalonumus!