Vakar peržvelgiau savo prenumeruojamą vaikų/šeimos/švietimo tema paštą. Geriau net nesakysiu, kiek ten visko per porą savaičių prisikaupė… Tačiau neatsispyriau pagundai atlikti testą. Motinystės testą 😀 Tiksliau, motinystės tipo testą.
Jau seniai „pamečiau skaičių” šeimų, su kuriomis teko guostis vieni kitiems, kad auginame nevalgų vaiką. Kalbėjome apie baimes, jog vaikas susirgs mažakraujyste. Apie kovą prie stalo. Apie derybas. Apie papirkinėjimus. Apie susitarimus (deja, dažniausiai veiksnius iki kito valgymo). Iš pradžių beveik visi nevalgiukų tėvai jaučia erzulį, kai vaikas „išsidirbinėja” prie stalo, tačiau tas erzulys neretai virsta nuolatiniu rūpesčių dėl vaiko sveikatos ir klausimu, į kurį atsakymą rasti – patikėkite – yra labai sunku: „KĄ DARYTI???”
Ar žinote, kad, pavyzdžiui, JAV, nuskendimas – antra netikėtų vaikų mirčių priežastis (pirma- avarijos) ir kad ten kasmet nuskęsta daugiau, nei 700 vaikų? Siaubas… Vat ir dabar sėdžiu Gabrieliaus bočių sodyboje Trakuose, o pro langą matau ežerą. 10 žingsnių. Kurie gali būti lemtingi, jei nebūsime atsargūs.
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti 😀 Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus „darbus”: užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti…o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
Jeigu reguliariai skaitote tinklaraštį, tai tikriausiai pastebėjote, kad paskutiniu metu rašau….hmmm…nereguliariai. Vasara. Atostogų metas. O atostogaujame Lietuvoje. Tiesa, Gabrieliui atostogos jau baigėsi (dvi savaitės), vakar išlydėjome, tačiau aš būsiu Lietuvoje dar porą savaitėlių. Ir labai dažnai ten, kur nėra JOKIO ryšio. Net telefoninis dažnai prastut prastutėlis 🙂 Žinote, kaip pavadinčiau paskutines dvi mūsų gyvenimo savaites? Ogi bjauraus viruso ir odisėjos „per gimines” vardu. (daugiau…)
Man labai patinka stebėti kaip auga, gilėja, plečiasi Augusto ir Vilhelmo ryšys su jų tėte. Kai jie būna kartu, o aš turiu galimybę stebėti: žaidžia, kalbasi, dūksta, skaito, ruošia pamokas ar diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Pavyzdžiui, šiandien Augustas tėtės klausė apie NATO ir ES ypatumus, tiksliau, „Kuo skiriasi NATO ir ES?” Štai iš tokių, atrodo, trupinėlių ir kuriasi tas ryšys, apie kurį tiek daug kalbama (net iki mistifikavimo). Iš buvimo kartu. Iš apsisprendimo būti kartu. Net neabejoju, kad šiuolaikiniame pasaulyje toks tėvų ir vaikų ryšys yra labai svarbus.
Penktadienį, birželio 26 dieną, mūsų Mortulė baigė lopšelį. Teisybę pasakius, tos „pabaigtuvės” prasidėjo jau pirmadienį, kai reikėjo atnešti du maišelius su užrašytu Mortos vardu. Jau antradienį gavome neštis namo vieną maišelį, kuriame buvo sudėti įvairūs Mortos darbeliai ir jos galutinis įvertinimas.
Na, nežiūrėjau aš to serialo „Seksas ir miestas”, tačiau atpažįstu aktorę Sarah Jessica Parker. Prieš keletą dienų sužinojau, kad jai gimė mergytės dvynukės. TAČIAU…jas išnešiojo ne ji.
Šio tinklaraščio autorės Austėjos Landsbergienės knygelėje „Augame kartu. Ruduo.” temoje „Rudens šventės” radome labai smagų, daug juoko mums suteikusį, darbelį „Vaiduokliukas”.
Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi.