Man labai patinka stebėti kaip auga, gilėja, plečiasi Augusto ir Vilhelmo ryšys su jų tėte. Kai jie būna kartu, o aš turiu galimybę stebėti: žaidžia, kalbasi, dūksta, skaito, ruošia pamokas ar diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Pavyzdžiui, šiandien Augustas tėtės klausė apie NATO ir ES ypatumus, tiksliau, „Kuo skiriasi NATO ir ES?” Štai iš tokių, atrodo, trupinėlių ir kuriasi tas ryšys, apie kurį tiek daug kalbama (net iki mistifikavimo). Iš buvimo kartu. Iš apsisprendimo būti kartu. Net neabejoju, kad šiuolaikiniame pasaulyje toks tėvų ir vaikų ryšys yra labai svarbus.

Sakysite, o kaip gi dukros??? Palikime dukrų ir tėvelių santykio ypatumus kitai diskusijai.Beje, labai daug patarimų, skiriamų tėvo-sūnaus santykiams galima taikyti tėvo-dukros santykiams ir atvirkščiai. Ir vis dėlto: kodėl šis ryšys toks ypatingas, kodėl žmogus, jo neturėjęs, jaučia gilų skausmą???

Visų pirma gal dėl to, kad sūnus – giminės vardo tesėjas. Tiesiog. Ačiūdiev, šiais laikais tai nebėra gyvybės ir mirties reikalas, bet iš tiesų dar labai daug vyrų turi vidinį troškimą susilaukti sūnaus. Ir dar, matyt, kažkur giliai širdies kertelėje tikisi, kad daug didesnė tikimybė, jog, tarkim, sūnus norės kartu važiuoti į žvejybą arba turės aistrą krepšiniui.

Be to, tikriausiai visi galime papasakoti/prisiminti istoriją, kai sūnus nekalbėjo su tėvu. Dieną. Savaitę. Mėnesį. Metus. Sakoma, kad dažniausiai taip atsitinka, kai tėvas neišklauso sūnaus, nemano, kad jo mintys, troškimai yra verti dėmesio, kai nepripažįsta, kad sūnus – kitas žmogus ir nori jį lipdyti pagal savo kurpalių… Žodžiu, nepuoselėjamas ryšys gali išblėsti, nors, atrodo, reikia tiek nedaug…

Kas yra tėtė? Visų pirma, sūnui jis – VYRO pavyzdys. Ne šiaip sau vyro, o visos vyrų giminės. Yra toks posakis, kad užtenka pasižiūrėti į moters motiną ir žinosite, kokia ji bus po 20+ metų. Keletą kartų sąmoningai atkreipiau dėmesį, tačiau…nesakyčiau, kad tai – tiesa. Tačiau jeigu žodį „pasižiūrėti” pakeisite į „pažinti”…iškart bus daug daugiau tiesos! Nes mergaitei mama – moters pavyzdys, o berniukui tėtė – vyro. Visos moterų ir vyrų giminės. Todėl (ir ne tik todėl) ir yra svarbu ŠEIMA. Kad vaikas augtų, matydamas ne tik mamą ir tėtį, bet ir vyrą bei moterį. Man patinka, kaip amerikiečių knygose apie išsiskyrusių šeimų vaikus vis pabrėžiama, kad vaikui, augančiam su tėte, labai svarbu „mother figure”, o su mama – „father figure”. Žodžiu, kad būtų kažkoks žmogus, kuris būtų tarsi tėvo/mamos pakaitalas, pagal kurį vaikas galėtų modeliuoti savo elgesį.

Kokio „gėrio” tėvas išmoko (arba, tiksliau, gali/turėtų išmokyti) savo sūnus?

– Spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti. Vaikui tai atrodys tiesiog smagus žaidimas su tėte, bet jis semsis neįkainojamos patirties.

– Leiskite būti savarankiškiems. Tegul padaro keletą „žioplų” klaidų. Patikėkite, nieko tokio. Tačiau sustabdykite, jei matysite, kad vaikas sąmoningai renkasi takelį, o ne kelią. Daugelis tėvų sako, kad ką jau čia padarysi, kai vaikui 16-lika (tarsi norėdami pasakyti, kad tada vaikai nebėra jų įtakojami). Nepamiškite, kad jūs galite daryti įtaką vaikams visą gyvenimą. Kad jie rinktųsi tai, kas teisinga. Ir ne todėl, kad bijotų, ką jūs pasakysite, o todėl, kad žinos, jog tai – teisingas sprendimas.

– Nepamirškite, kad vaikas – ne instrumentas jūsų svajonėms įgyvendinti. Dievulėliau, kiek teko girdėti istorijų iš bendraamžių, kurių tėvai vertė juos mokytis groti, nes…patys to norėjo, bet neišmoko ir t.t. ir pan. Yra ir dar prastesnis variantas, kai tėvai ne tik verčia, bet jau ir įsivaizduoja vaiką grojantį Carnegie Hall ir pan. Nepamirškite, kad vaikas – ne jūsų maža kopija: jo norai gali visai nesutapti su jūsiškiais. Daug geriau yra išsiaiškinti, kokia yra jūsų vaiko aistra ir padėti jam jos siekti. Atkakliai. Aistringai. Pasinaudojant jūsų išmintingais, per kelias dešimtis metų daugiau ir žvelgiant iš perspektyvos jau kitaip gyvenimą vertinančiais, patarimais.

Nors…iš tiesų daugelis mūsų gali pasakyti, kad pažįstam šeimų, kur sūnūs nusekė tėvo pėdomis. Ta prasme, pamilo tai, kam aistrą jautė ir tėtė. Tačiau tai, manau, labiau kyla iš norėjimo nuo pat ankstyvosios vaikystės būti tokiu, koks yra tėtė, o ne tai, kad tėtė per sūnų bando įgyvendinti savo svajones. Pavyzdžiui, mano mama ir tėtė turi po seserį. Abi jos turi po du sūnus. Mano keturi pusbroliai yra labai skirtingi žmonės, tačiau…žvelgiant į juos be jokių abejonių visi jie nuėjo savo tėvo pėdomis. Kartais net juokas suima, kai pagalvoju! Net mano tėtės sesuo sakė, kad – kai jų šeima važiuoja pas močiutę į Kretingą – automobilyje kalba sukasi apie biochemiją, mediciną, genetiką ir t.t. ir pan., nes visi trys vyrai darbuojasi/studijuoja nors ir ne tą patį, tačiau labai panašius dalykus. Taigi įtaka akivaizdi. Gabrieliaus šeimoje irgi – nors ir dažnai „peršoka” per kartą – akivaizdi sekimo pėdomis tendencija.

Gabrieliaus hobis – kompiuteriai. Teisybę pasakius, dar nesam pirkę „gatavo” kompiuterio, nes Gabrielius visada nori susirinkti jį pats. Menu, kaip dar visai kruopius Augustėlis paduodavo jam tai atsuktuvą, tai dar ką nors: toks mažulytis, su marškinėliais, basakojis ir su sauskelnėmis, kai rinko vieną pirmųjų mūsų kompiuterių. Dabar Augustui kompas – KAŽKASTOKIO. Kadangi tėtė žino apie kompiuterius labai daug, be to, visada išbando tai, ką po to pasiūlo Augustui, tai nejaučiu jokios baimės, kad Augustui kompiuterio gali būti per daug ar kad jis ten „randa” tai, ko neturėtų. Kai jie abu sėdi prie kompo, matau ne šiaip du bendrą pomėgį turinčius žmones. Aš matau, kaip Augustas sugeria Gyvenimą ir vienas prasmingiausių gyvenimo išminties, vertybių ir moralės pamokas. Nes jie kalbasi. Jie diskutuoja. Jie analizuoja. Jie juokiasi. Ir tiesiog ore tvyro stiprus ryšys, kuris akivaizdus net ir tada, kai to „kompo” nėra nė kvapo. Kaip man prieš kelias dienas pasakė Augusto krikšto mama: kaip jam (Augustui) nerealu, kad jis turi tokį ryšį tu tėte…

Ir dar. Net neabejoju, kad tas ryšys įgavo visai kitą prasmę, kai Gabrielius liko su 4.5mėn Augustu namuose ir augino jį iki vienerių metų, lankė kartu baseiną, mankštino jį. Prisimenu, kaip kartą grįžau namo ir radau auksinę žuvelę…mat vyrai užėjo į parduotuvę, Gabrielius pamatė, jog Augustas labai sekioja akimis žuvelę (jam buvo gal 5mėn), ir…parsinešė ją namo akių raumenukams ir dėmesio sutelkimui lavinti 😀 Ir tokių atsitikimų – nors vežimu vežk. Ir, manau, visa tai būtent ir sąlygojo tokį ryšį, koks jis yra šiandien. Visa ta KASDIENYBĖ KARTU. Be to, mes ir į susirinkimus darželyje/mokykloje eidavome kartu. Nes juk vienaip situaciją matau ir vertinu aš, o kitaip – Gabrielius. Ir pas gydytoją kartu eidavome. Ot, tie laikai, kai turi vienturtėlį!!!

O su Vilhelmu abu turi fantastinį humoro jausmą. Kai Vilhelmas „sušneka”, atrodo, girdžiu Gabrielių. KAŽKASTOKIO. Arba kai supykęs Vilhelmas sako, kad aš pakviesčiau tėtį, nes jis neturi apie ką su manimi kalbėti:))))

Žodžiu, aš esu labai UŽ tėčio ir sūnaus ryšį. Tiek UŽ, kad man – diskutuojant ta tema – vis norėdavosi pasakyti, kad aš – jei taip Gyvenimas pasuktų – tikriausiai sakyčiau, kad sūnūs lai auga su tėte. Aišku, net nediskutuotina, ar geriau abu tėvai, ar tiesiog tėtė, BET…aš manau, kad ypač jau ūgtelėjusiems sūnums kasdien labiau reikia tėtės, o ne mamos. Nors MAN jų gali reikėti/reikia nuolat. Bet juk mes vaikams turime linkėti to, kas jiems geriausia, ar ne? Brrr…net šiurpuliukai bėgioja, kai užrašau tokias mintis, nes kol kas išplaukdavo į paviršių tik diskusijų metu.

O iš esmės tai noriu pasakyti tik tiek: norite turėti artimą ryšį su sūnumi? Būkite su juo. Ne šalia, o SU. Sakyčiau, ne taip jau ir sudėtinga. Bet iš tiesų daug išminties reikalaujantis menas. Sėkmės, tėčiai!

Pabaigai. Prieš keletą dienų mama atsiuntė vieną tų „grandininių” laiškų. Į temą, kaip sakant:

Vieną dieną sūnus paklausė: „Tėti, ar bėgsi su manim kartu maratoną?”

Jo tėtis atsakė „taip”, ir jie nubėgo kartu maratoną.

Kitą kartą sūnus paklausė: „Tėti, ar bėgsi su manim maratoną?” Tėtis atsakė: „Taip, sūnau”, ir jie vėl bėgo.

Vieną dieną sūnus paklausė: „Tėti, ar įveiksi su manim kartu Ironman trąsą?” (Geležinis žmogus – viena sunkiausių triatlono trąsų: 4km plaukimo, 180km dviračiu ir 42km bėgimo).

Jo tėtė atsakė: „taip”.

Atrodo, kad paprasta istorija…kol nepamatai:

httpv://www.youtube.com/watch?v=VJMbk9dtpdY