Šio tinklaraščio autorės Austėjos Landsbergienės  knygelėje „Augame kartu. Ruduo.” temoje „Rudens šventės” radome labai smagų, daug juoko mums suteikusį, darbelį „Vaiduokliukas”.

Mes su Benediktu vis žaidžiame su „pirštukiniais”, anksčiau darytais, vaiduokliukais:

Tai dar pora vaiduokliukų į kompaniją labai tiko.

Prireikė:

• juodo kartono lapo,
• baltos ir juodos spalvos guašo,
• plataus teptuko,
• vandens,
• muilo.

Pėdų dažymui paėmiau platų ir gana šiurkštų teptuką. Kai tepiau Benedikto pėdutę, tai jis vos laikėsi ant kėdės. Tieeeek juokėsi, tieeeek raitėsi:

Vis tik pavyko ištepti visą pėdutę ir Benediktas pasakė, kad jam jo pėdos dažymas labai patiko:

Tada ant juodo kartono lapo padarėme pėdos atspaudą:

Benediktas ištepė smilių juodos spalvos guašu:

Ir nupiešė vaiduokliukui akis:

Tada nutarėme padaryti ir mažesnį „vincentukinį” vaiduokliuką. Vincentas irgi labai juokėsi, raitėsi, griebė už nudažytos pėdutės:

Kad leistų man nudažyti pėdutę, teko jam atiduoti savo teptuką ir baigti dažymą pirštu, o jis labai patenkintas mojavo teptuku ir padažė mane baltais plėmais nuo nosies iki kelių:

Tada padarėme jo pėdutės atspaudą šalia Benedikto vaiduokliuko:

Nupiešėme mažąjam vaiduokliukui akis ir vaiduokliai „nuėjo” ant komodos džiūti, o mes- maudytis.

Benediktas, apžiūrinėdamas juos, nusprendė, kad „Benedikto Vaiduokliukas kažkoks liūdnas kažkuj eina, o Vincento Vaiduokliukas gejas toks, kažką mato ij bėga”.