Šiandieninis Vincentulio darbelis priminė konkursą, kurį su Renata sutarėme paskelbti iki mūsų išvažiavimo slidinėti… Taigi – skubu skelbti darbelių, kuriems tikrai reikia pasitelkti daug išradingumo – konkursą.
Darbelių konkursas: Lietuviais esame mes gimę.
Darbeliai: Visa, kas susiję su mūsų tautiškumu, patriotiškumu.
(daugiau…)
Šiandieną, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui pagerbti, Seimo Pirmininkė ragino visus Lietuvos žmones ir visas institucijas prie kiekvieno lango uždegti atminimo žvakutes. Mes su Vincentu taip pat prisijungėme prie šios gražios akcijos.
(daugiau…)
Pirmieji keli vaiko gyvenimo metai – patys sparčiausi vystymosi prasme. Iš vystykluose gulinčio mažulėlio kūdikėlio užauga kalbantis, mąstantis, savo norus ir nuomonę turintis žmogutis.
Kiekvieną dieną su begaliniu susižavėjimu stebiu Gertrūdėlę. Kartais „pagaunu” save tiesiog kvapą užgniaužusią, nes ji taip greitai auga! Prisimenu, kaip pirmaisiais metais vos ne kas mėnesį rašydavau, kad visai nenoriu, jog ji taip skubėtų. Dabar – antraisiais jos gyvenimo metais – tas skubėjimas dar akivaizdesnis, nes iš tiesų apie ją galima rašyti kiekvieną dieną. Štai jau keletą dienų ji tampo lėlę. Galima išprotėti: į lovą, į lopšelį, į ligoninę (taip, teko ir ten apsilankyti), į vonią…valgydama pasideda ant stalo, valgydama pieną pasikiša po pažasčia ir t.t. ir pan. Prieš maždaug savaitę to visai nebuvo… Ir taip gražiai sako: „Ija”. Žinoma, dabar tai – ir lėlytės vardas.
O kas yra tokio amžiaus vaikui „norma”? Kaip bręsta šios mažos – iš tiesų tokios didelės – asmenybės? Šiek tiek pavarčiau turimą literatūrą…
Gabrielius turėjo du kvietimus į kiną, tačiau paskutinė jų galiojimo diena buvo vakar. Paprastą dieną pabėgti mudviems iš namų labai, labai sudėtinga: būreliai, vakarienė, vakariniai ritualai, migdymas ir pan. Jeigu vaikai ne namuose, tai kitą dieną būna pavargę, „išsimušę” iš ritmo. Lieka savaitgalis ir/arba penktadienio vakaras. Taigi vakar mus Gertrūdėlės krikštatėviai (ačiū jiems!) išleido pabėgti į kiną.
(daugiau…)
Guli manomažiausiameilė ant grindų supykusi, nes neleidau basai po vonios (pas mus labai šaltos grindys) lakstyti.
(daugiau…)
Šį straipsniuką rašiau „Mažylio” žurnalui dar tada, kai gyvenome Lietuvoje. Kiek prisimenu, manęs redaktorė paprašė, ar negalėčiau parašyti dviejų informacinių straipsniukų, nes kažkas ar susirgo, ar išvažiavo, ar atostogavo…žodžiu, reikėjo žmogaus, kuris galėtų. Prisimenu, kad iš pradžių rinkau(si) informaciją internete, o po to susipakavom šeimyną ir visi važiavome į „Akropolį”, kur rinkau likusią dalį informacijos:)))
Kadangi turiu naują kompiuterį (VALIOOOOOOOOOOO), o vienas handy kompiuteristas (ačiū jam!) „ištraukė” informaciją ne tik iš to kompiuterio, kurio monitorių sutraiškė Gertrūdėlė, bet ir iš to, kurį sutraiškė (spėjame) Morta, tai „atgavau” gausybę savo dokumentų iš 2007 ir anksčiau. Šis straipsnelis – vienas tokių dokumentų. Jį skaitydama pagalvojau, kad mažai kas pasikeitė, nes – kai lankiausi Lietuvoje gruodžio mėnesį – su mama nulėkėme į „Akropolį” ir…daug kas buvo lygiai taip pat, kaip esu aprašiusi šiame straipsnyje! Net kainos:)
Pažiūrėkite į šią nuotrauką. Kaip įvertintumėte: myliu ar lepinu vaiką, jei jam tai leidžiu? Galiu garantuoti, kad tėvai galėtų net kibti vieni kitiems į atlapus apie tai diskutuodami… Ką manau aš? Manau, kad priklauso nuo situacijos!
Kartais būna, kad ima ir supuola „viskas į vieną vietą“. Na, atrodo, nieko nedarėte, o ir su vienu, ir su kitu žmogumi pokalbis pasisuka tam tikra linkme?Man taip nutiko, kad nuo Naujų metų bent trys draugės pasiguodė, kad „sunku susitvarkyti“ su vaiku. Na, gal aš netiksliai įvardinu tai, ką jos sakė, bet esmė ta, kad iškelta problema: sunku susitarti su vaiku. Vaikai – ikimokyklinio amžiaus. Žinoma, pasikalbėjome, išsikalbėjome, tačiau norėjosi prisėsti ir daugiau pamąstyti ta tema. Iš tiesų tėvams dabar labai sunku: net neįsivaizduoju, ar kada nors buvo tokie laikai, kai šitaip graužė „tobulos tėvystės“ kirminas? Atrodo, kur tik pasisuksime, ten straipsniai apie tai, kaip galime sužaloti savo vaiką: jei drausminsime – žalosime; jei atiduosime į darželį iki ketverių metų – žalosime; jei …jei…jei…galva sukasi. Taigi kur yra riba tarp meilės ir disciplinos?
Daugumai žmonių žodis “bakalaureatas” asocijuojasi su “bakalauru”, t.y. žmogumi, baigusiu aukštąjį mokslą. Mažai kam į galvą šauna mintis, kad “bakalaureatai”, t.y. bakalaureato moksleiviai, gali būti net trimetinukai.
Jeigu paprastą mėnesį (na, tarkim, kokią liepą) šeimai „supuola” 16 gimtadienių, tai, sakyčiau, jau daug. Jeigu visi tie gimtadieniai KALĖDŲ LAIKOTARPIU (prieš arba – dar daugiau – po ir net PER Kalėdas), tai, sakyčiau, jau pašėlęs mėnuo. Būtent toks ir yra mūsų mėnuo (na, truputį daugiau) nuo gruodžio 15 iki sausio 28. Ir tai dar ne viskas: pusė tų gimtadienių yra labai, LABAI artimų šeimos narių, o kita pusė – žmonių, kurių negali neprisiminti 😀 Sakyčiau, išvis pasiutimas 😀
(daugiau…)
Dar viena, mano ir Vincento, dovana Benediktui- paukšteliai iš mūsų delnų atspaudų. Darbelio aprašymą radome čia.
(daugiau…)
