Pirmieji keli vaiko gyvenimo metai – patys sparčiausi vystymosi prasme. Iš vystykluose gulinčio mažulėlio kūdikėlio užauga kalbantis, mąstantis, savo norus ir nuomonę turintis žmogutis.
Kiekvieną dieną su begaliniu susižavėjimu stebiu Gertrūdėlę. Kartais „pagaunu” save tiesiog kvapą užgniaužusią, nes ji taip greitai auga! Prisimenu, kaip pirmaisiais metais vos ne kas mėnesį rašydavau, kad visai nenoriu, jog ji taip skubėtų. Dabar – antraisiais jos gyvenimo metais – tas skubėjimas dar akivaizdesnis, nes iš tiesų apie ją galima rašyti kiekvieną dieną. Štai jau keletą dienų ji tampo lėlę. Galima išprotėti: į lovą, į lopšelį, į ligoninę (taip, teko ir ten apsilankyti), į vonią…valgydama pasideda ant stalo, valgydama pieną pasikiša po pažasčia ir t.t. ir pan. Prieš maždaug savaitę to visai nebuvo… Ir taip gražiai sako: „Ija”. Žinoma, dabar tai – ir lėlytės vardas.
O kas yra tokio amžiaus vaikui „norma”? Kaip bręsta šios mažos – iš tiesų tokios didelės – asmenybės? Šiek tiek pavarčiau turimą literatūrą…
Problemų sprendimas
Jeigu vienerių neturėdamas jūsų mažylis jau mokėjo žaisti slėpynes ir kartu pasijuokti, kai jūs jį „atrandate“ po skarele, tai virš metų vaikutis jau moka spręsti problemas. Šio amžiaus vaikas jau žino, kad, nustatęs tam tikrą miną, sulauks jūsų dėmesio, o, pasakęs tam tikrus žodžius, bus pamėtytas į viršų arba sugautas. Toks vaikutis jau puikiausiai parodo, kad nori kažko iš šaldytuvo ir netgi gali pasakyti kažką panašaus į „sultys“. Turbūt ne vieną jūsų toks pyplys yra nutempęs žaisti kartu į kambarį ir leidęs visokius garsus, kad nukeltumėte aukštai ant lentynos padėtą žaisliuką.
Taigi – nors taip ir gali neatrodyti – jūsų vaikas jau sprendžia problemas. Jis išmoksta, kaip reikia gauti tai, ko jis nori, supranta, kaip veikia jį supantis pasaulis (kad po pagalve padėtas žaisliukas neišnyko; taip, kaip ir neišnyko į kitą kambarį išėjusi mama) ir mėgsta linksmybes. Vienerių-pusantrų metų mažylis jau netgi turi humoro jausmą! Pavyzdžiui, toks mažylis gali bandyti užsidėti sijoną ant galvos ir…ims smagiai kvatoti. Ir visa tai vaikelis padarys net niekada nematęs jūsų tai darant. Toks vaikas jau pradeda suprasti, kad jo poreikiai, interesai, elgesys ir kūno dalys sudaro vieną visumą – jį patį. Pamažu vaikas formuojasi savo įvaizdį.
Net nepatikėsite, tačiau – būtent dėl to, kad šiame amžiuje vyksta tiek daug pasikeitimų – jei kas nors neįvyksta, galima nuspėti artėjančią problemą. Žmonės, nuolat dirbantys su 1-3 metų vaikais gali nustatyti kalbos, mokymosi sutrikimus, autizmą vaikui dar nepradėjus kalbėti. Pavyzdžiui, jei jūsų 18 mėnesių kūdikis nesugeba nusivesti jūsų prie šaldytuvo (nes nori valgyti) arba prie žaislų dėžės (nes nori pažaisti) – tai jau gali būti įspėjimo signalas.
Dauguma tėvų be galo apsižiaugia vaiko išmokimu vaikščioti, kurio normos ribos yra tarp 9 ir 18 mėnesių. Ir negali būti kitaip – juk tiek nedaug vaizdų gali labiau pamaloninti akį, nei pradedantis vaikščioti mažylis! Tačiau tėvai kartais net nepagalvoja, kad jų vaikas jau prasmingai vaikšto (norėdamas kažką pasiimti, pasiekti, kažkur konkrečiai nueiti). Dar net nemokėdamas vaikščioti, vaikas jau planavo ir mąstė, kaip reikia gauti tai, ko jis nori ir kaip pasisukti, kad matytų tai, kas jam įdomu.
Gebėjimas spręsti problemas priklauso nuo dar paprastesnio gebėjimo – gebėjimo pastebėti ir „iššifruoti“ sekas. Būtent šis sekos supratimas leidžia mažyliui suprasti, kad – jeigu jis žengs du žingsnius į kairę ir du žingsnius į priekį – jis pasieks savo mėgiamiausią žaisliuką. Vaikas puikiai orientuojasi ne tik todėl, kad gerai kontroliuoja raumenis, bet ir todėl, kad jo smegenys supranta seką. Vaikas mokosi pažinti erdvę, orientuotis joje. Jis prasmingai tiria pasaulį dar net nemokėdamas suformuluoti savo norų bet tuo labiau jų išreikšti žodžiais.
Kai mažylis ima suprasti sekas, jis vis geriau ima suprasti tai, kaip funkcionuoja jį supantis pasaulis. Pavyzdžiui, vaiks supranta, kad žaisliukas iššoks tik paspaudus mygtuką keletą kartų, o muzika ims groti garsiau tik gerokai pasukus rankenėlę, o foto aparatą ant stalo pasieks tik prisistūmęs kėdę ir ant jos pasilypėjęs. Šio amžiaus vaikas pamažu ima suprasti, kas yra „toli“ ir kas yra „arti“, taigi pamažu susipažįsta su atstumu. Galite netgi pastebėti, kad vaikas bėga pasiimti daikto, jei jis yra už poros žingsnių, o daiktą, kuris yra kitoje kambario pusėje, tikisi, kad atnešite jūs.
Saugumo jausmas
Augantis erdvės supratimas brandina vaiką ir emociškai. 12 mėnesių vaikelis ne tik nori nuolat jus matyti – jis nori jus liesti ir uosti. Tam, kad jaustųsi artimas, tokio amžiaus vaikelis n ori būti laikomas ant rankų. Tačiau 18 mėnesių vaikučiui gali užtekti jūsų šypsenos, kad jis pasijaustų taip, tarsi sėdėtų jums ant kelių. Taip yra todėl, kad šio amžiaus vaikas jau supranta, ką reiškia jūsų šypsena ir jaučia jūsų meilę net nebūdamas ant rankų. Jeigu jūs šypsositės ir pasakysite ką nors malonaus, vaikas jaus jūsų palaikymą. Net nesuprasdamas jūsų žodžių vaikas puikiausiai supras intonacijas ir jeigu išgirs: „oho, koooookį bokštą pastatei!” –jaus, kad jūs esate su juo, nors ir sėdite prie kompiuterio kitame kambario gale.
Žinoma, tokio amžiaus vaikelis dar negali suskaičiuoti žingsnių, kiek jums reiktų ateiti, jei jam kas atsitiktų, tačiau intuityviai jaučia, kad esate netoli. Vaiko smegenyse susidaro tam tikras žemėlapis, pasakantis jam, kur jūs esate. Todėl net ir nežiūrėdamas į jus ar netgi išeidamas į kitą kambarį, jis žino, kur jūs esate, todėl jaučiasi saugus.
Taigi 18 mėnesių vaikas mokosi džiaugtis tuo, kad jau gali pabūti vienas, tačiau jam tuo pačiu metu svarbu žinoti, kad atsisukęs išvys jūsų šypseną ir išgirs malonius žodžius. Ne vieną dešimtmetį šis tarsi vidinis konfliktas labai domino mokslininkus. Tačiau dabar lyg ir prieita bendros nuomonės, kad vaikas tokiu būdu jaučiasi saugus,nors jūs ir nesate šalia. Ir gali drąsiai tirti jį supantį pasaulį. Vėliau šis gebėjimas įsivaizduoti ir suprasti tai, kas iš tiesų vyksta, leis jam jaustis saugiu net tada, kai jūsų nematys. Tai pravers net tada, kai vaikas išvažiuos į universitetą – net už kelių tūkstančių kilometrų vaikas gyvent tuo jausmu ir tais vaizdais, kuriuos nešiojasi atmintyje, kad jūsų emocinis ryšys išliktų stiprus ir nenutrūktų.
Vaikai mokosi per pojūčius
Mažyliai, kurie turi regėjimo, klausos ar klausymo problemų daug sunkiau susikuria šį saugumą. Verta pabrėžti, kad visi vaikai turi jį susikurti – tik taip žengs į priekį, tačiau vienies tai pavyksta lengviau, o kitiems – sunkiau.
Pavyzdžiui, vaikas, kuris negirdi arba girdi prastai, ilgiau nori matyti tėvus nei tas, kuris juos girdi. Tokiu atveju tėvams reikia stengtis, kad kūno kalba kompensuotų tai, ką kitu atveju jie pasakytų. Prie tokio vaiko vertėtų dažniau prieiti, apkabinti, pakutenti. Vaiką, kuris nemato, reikia apsupti drąsinančiais žodžiais, lytėjimu ir jūsų kvapu. Su nereginčiu vaiku žaiskite įvairiausius lytėjimo žaidimus, kurie padės jam suprasti supantį pasaulį ir orientuotis namuose, nors jų ir nemato. Nepamirškite, kad vaikai mokosi per pojūčius, o mūsų pojūčiai nėra vien regėjimas ir klausa.
Kaip mažylis sprendžia problemas?
Pavyzdžiui, pamatęs mėgiamą žaisliuką nepasiekiamoje vietoje, vaikas pasitelks visus savo verbalinius ir neverbalinius gebėjimus, kad jūs jam padėtumėte. Galbūt vaikas jus nustums prie lentynos ir rodys į žaisliuką. Galbūt rodys nepasitenkinimo minas, jei iškart nesuprasite, ką jums rodo, o – gavęs tai, ko norėjo – apdovanos jus pačia didžiausia ir nuoširdžiausia šypsena. Tokie „dialogai“ tik dar kartą patvirtina, kad jūsų mažylis jau puikiai moka išsakyti savo norus ir spręsti problemas. Visų šių gebėjimų pradžia buvo dar tada, kai jūs – sąmoningai ar ne – nuo gimimo su juo kalbėjote, aiškinote tai, kas jį supa. Dar tada vaikelis suprato, kad jo šypsena sukelia jums šypseną, o jo šnekesiai priversdavo prabilti ir jus. Pamažu jūsų kūdikis suprato, kad esate atskiri žmonės, tačiau jo elgesys gali įtakoti jūsų, o jūsų – jo.
Maždaug sulaukęs pusantrų metų mažylis jau supranta daugiau sekų: ne tik erdvės, bet ir priežasties-pasėkmės. Jis jau gali įsivaizduoti ne tik vieną bučinį, bet ir daug jų, o bučiniai, apsikabinimai, švelnūs kuždesiai jam gali asocijuotis su jumis. Šis gebėjimas pažinti ir kurti sekas kuria saugumo jausmą: pavyzdžiui, kaip puiku žinoti, kad žmogus nusišypsos tau, jei jam nusišypsosi!
Kadangi mažylis supranta jau labai daug ką: jis žino, kad jūs šypsotės ne visada (ir žino, dėl ko nesišypsote), kad yra būdų norų įgyvendinimui. Vaikas jau sieja pavienius veiksmus bendraudamas su jumis. Be to, vaikui dabar itin aktualu išmokti gauti tą žaislą, kurio jis nori, valgyti tą maistą, kuris jam skaniausias ir pan. Taigi nemanykite, kad čia ožiukai: juk vaikas nesupranta, kad ne visada gaus tai, ko nori. Jam tiesiog labai smagu, kad jūs jau dažnai suprantate jo norus, todėl stengiasi atrasti būdą, kuris – tarsi mostelėjus burtų lazdele – padėtų visiems vaiko norams būti įgyvendintiems.
Per stebuklingai trumpą laiką vaikas pažengė nuo šypsenos iki 30 žingsnelių reikalaujančio „veiksmo plano“, kuris padeda jam gauti tai, ko nori. Visas vaiko neverbalinis bendravimas – ropojimas, vaikščiojimas, rodymas, griebimas, balso panaudojimas, lipimas – tapo tokie tobuli, kad vaikas gali jais naudotis tikrai efektyviai. Visi šie susieti veiksmai yra vaiko norų, jam paklūstančių raumenų ir gebėjimo organizuoti savo elgesį rezultatas.
Emocinės ir socialinės vingrybės
Iš pradžių vaikas siekia gauti tai, ko nori. Tačiau pamažu vis labiau pastebi aplinką, kuri jam atskleidžia naujus gyvenimo tarp žmonių klodus. Visų pirma, vaikas pastebi, kad tam tikras jo elgesys iššaukia jūsų bučinius, apkabinimus, o kitoks elgesys – piktą balsą, surauktus antakius ir net šiurkštumą. Tėvai netgi pastebi, kad – jeigu jie grįžta linksmi iš darbo – vaikas jau krizena iš laimės ir tik ir laukia to momento, kol bus pamėtytas, pakutentas ir pan. Tačiau – išvydęs surauktą miną – vaikas dažnai atsitraukia ir nusliūkina tolyn.
Visi šie nauji emociniai ir socialiniai potyriai sąlygoja vaiko savęs supratimą. Vaikas jau gali save įvardinti: „Aš moku gerai apkabinti broliuką“, „Mane pamatęs tėvelis šypsosi“, „Aš bėgu pas mamytę, kai tėvelis piktas“ ir t.t.
Visi šie – iš pradžių nesusiję savęs suvokimo pumpurėliai – padeda formuotis vaiko „aš“. Matydamas, kaip jūs reaguojate į vaiko elgesį ir pamažu vis geriau suprasdamas, ko iš jo tikitės, vaikas formuoja aiškų savęs paveikslą.
Taip, kaip formuojasi vaiko „aš“, formuojasi ir kitų supratimas. Jei mama ir tėtė iš esmės yra šilti ir mylintys žmonės, tai mažylis mano, kad ir kiti žmonės yra jam geranoriški. Jeigu mažylio tėvai neskiria jam dėmesio, nėra jam šilti, vaikas netrunka galvoti, kad jis niekam nerūpi. Toks vaikas arba nutolsta, arba tampa itin prieraišus, nes jis nori įsitikinti, kad bent jau tie, kurie yra jam artimi, visada bus šalia. Tokio amžiaus vaikas dar nesugeba galvoti: Noriu, kad mamytė/tėvelis leistų daugiau laiko su manimi. Tokiam vaikui atrodo, kad taip ir turi būti, kad toks yra pasaulis. Teigiama, kad daugybė jau suaugusių žmonių charakterių savybių jie atsineša būtent iš šio laikotarpio, kai formavosi jų pasaulio suvokimas.
Formuojasi charakteris
Prieš antrąjį gimtadienį išryškėja ir vaiko charakteris. Ar vaikas yra nutrūktgalvis, ar nedrąsuolis? Ar vaikas nuolat įsikibęs? Ar jis užsispyręs, tylus, švelnus? O gal jis labai greitai užpyksta ir nuolat protestuoja? Gal jūsų dukrelė gimė koketė? O gal bel galo pasitikinti savimi?
Visos pagrindinės emocijos – priklausymas, atkaklumas, artumo siekis, pyktis, smalsumas, noras pažinti, malonumų siekis, gebėjimas išsikelti tikslus ir frustracija – iškyla būtent dabar. Viena svarbiausių užduočių, kurios atitenka tėvams, yra padėti vaikui suprasti ne tik aplinką, bet ir jausmus. Tik jūsų dėka vaikas išmoks (arba ne) naudoti žodžius ir judesius tam tikra logine seka, kad papasakotų apie savo jausmus, norus ir poreikius. Informaciją, kaip tai daroma, vaikas susirenka iš jūsų gestų, balso intonacijų ir tiesiog stebėdamas jūsų bendravimą.
Kalbos proveržis
Kažkur tarp 18 ir 24 mėnesių kai iš gausybės rago pasipila žodžiai. Žodžiai atsiranda, nes vaikas jau turi bendravimo (nors ir neverbalinio) patirties. Maždaug ties antruoju gimtadieniu vaikas puikiai žino, kad žodelis „myliu“ savyje talpina visus tuos nuostabius jausmus, kuriuos judu jaučiate, visus apkabinimus, bučinius, meilius žvilgsnius ir patapšnojimus per petį. Mažylis supras tokį be galo abstraktų žodį kaip „meilė“ tik todėl,kad patyrė tą elgesį, kuris yra meilės pagrindas. Dvimetukas puikiai supranta, kad meilė yra ir tada, kai jūs jam padedate nugalėti susierzinimą arba švelniai apkabinate, kai jis supyksta. Dvejų metų vaikas jau puikiai supranta, ką reiškia pyktis, šiluma, meilumas, susierzinimas, smalsumas ir užsispyrimas,n es tuos jausmus jautė jis, jautėte jūs ir apie juos kalbėjotės (arba bent jau rodėte savo reakciją). Taigi galima teigti, kad vaikas visų pirma supranta veiksmą arba daiktą, o žodžiai vėliau juos įvardina. Mažyliai puikiai iki smulkmenų visa savo esybe žino, kas yra meilė dar ilgai iki to, kol gali pasakyti „myliu“.
Kas būdinga?
Kaip jau minėta, nuo 18 iki 24 mėnesių vaiko elgesys tampa vis sudėtingesniu. Jau 16 mėnesių vaikas gali kviesti jus žaisti drauge, kartu juoktis, kartoti garsus ir veiksmus. Jei nuolat bendravote su vaiku, jis jau labai daug ką gali padaryti ir daugiau ką supranta.
Pusantrų metų vaikas jau gali:
– Drauge žaisti (statyti bokštelį kartu, juoktis kartu, mėgdžioti jus ir pan.)
– Norus „įgarsinti“: galbūt tai bus tik „yyyy“ ir „ūūūū“, tačiau jie turės prasmę. – Kai kurie vaikai jau netgi puikiausiai kalba, tačiau tokių nėra dauguma.
– Parodyti jausmus. Šio amžiaus vaikai yra mimikos meistrai.
– Bendrauti gestais. Viskas, ko vaikas negali pasakyti, gali būti parodyta (ar jūs suprantate, čia jau kitas klausimas)
– Judėti erdvėje. Tokio amžiaus vaikai labai mėgta būti mėtomi-vėtomi, o su broliais-seserimis mėgsta voliotis tarsi maži liūtukai is Discovery kanalo!
– Demonstruoja išvystytą stambiają motoriką: paima ir duoda, vejasi, ieško, lipa, mėgdžioja ir pan.
Šio periodo pabaigoje dauguma mažylių jau gali būti ne kartu, o netoliese tėvų. Pavyzdžiui, mažylis gali žaisti su puodais virtuvėje kai jo mama tuo metu dirba kitame kambaryje. Jei mama atsiliepia į vaiko „kalbėjimą“, vaikas neturėtų pulti jos ieškoti. Šis gebėjimas bendrauti iš nuotolio dažniausiai yra pasiekiamas iki 18mėn. Jei vaikas yra vyresnis ir vis dar nepaleidžia jūsų, gali būti, kad yra labai jautrus, gali būti, kad nesijaučia saugus, gali būti, kad gauna per mažai dėmesio. Bet kuriuo atveju tokiu atveju verta pasikalbėti su specialistu. Jei viskas gerai – tuo geriau.
Mėgdžiojimas
Su kiekvienu mėnesiu vaikas vis geriau pastebi ir vis „profesionaliau“ mėgdžioja suaugusiuosius. Ne veltui darželių auklėtojos sako, kad – pasiklausius vaiko – galima viską sužinoti apie šeimą, nors vaikas apie ją visai nekalba. Šiuo metu vaikas sieja tai, ką girdi, su tuo, kaip jūs elgiatės ir su savo elgesiu. Juk ne vienas slapta nusijuokėme, kai vaikas iš pradžių pačiupo mobilųjį telefoną, pakeltu balsu „pakalbėjo“ ir numetė telefoną ant stalo lygiai taip pat, kaip jūs padarėte vakar! Mėgdžiodamas vaikas mokosi bendrauti, o vėliau ir kalbėti. Skatinkite mėgdžiojimą. Pavyzdžiui, jei matote, kad vaikas tranko duris norėdamas jas atidaryti, parodykite, kaip tai padaryti teisingai. Tegul mėgdžiojimas tampa rutinos dalimi, tikslinga bendravimo priemone.
Galite žaisti žaidimus, kurių metu jūs (arba vaikas) kartojate vienas kito judesius (labai gerai yra ir juos įvardinti). Šokimas ir šokinėjimas irgi nėra beprasmė veikla. Jeigu įsijungę radiją šokate ir šokinėjate, tą patį daro ir mažylis, nes nori būti toks, kaip mama/tėtė.
Kai kurie vaikai nemėgsta mėgdžioti. Jie mato ir supranta, kad sukate rankas („saulė virė, saulė virė“), kad siekiate dangaus pirštų galiukais pasistiebę, tačiau nemoka to padaryti patys. Būkite kantrūs. Pagalvokite apie save. Juk – jei mokate žaisti tenisą arba golfą – puikiai prisimenate, kokie buvo pirmieji bandymai (pavyzdžiui, aš golfą žaidžiau pirmą ir paskutinį kartą tada, kai išsinarinau riešą…) Kai kuriems žmonėms užtenka vieną kartą pamatyti, kad jie puikiausiai atkartotų, o kitiems reikia vieną veiksmą suskaidyti į 10 mažų žingsnelių, kad jie jį atkartotų. Stebėkite, kaip reikia jūsų vaikui.
Lygiai tas pats su garsais. Vieni kartoja viską tarsi maži beždžioniukai, o kiti nekartoja nieko. Taigi geriausia yra džiaugtis tuo, ką jūsų vaikas gali ir nepasiduoti. Jokiu būdu neprilipkite prie vaiko su prašymais kartoti žodelius ir pan. Vaikai – kaip ir suaugę – yra linkę vengti to, kas nepasiseka iš karto. Tačiau vaikai – priešingai suaugusiems – nejaučia dėlt o diskonforto, jei jūs nepasakote, kad taip turi būti. Pradėkite nuo to, ką vaikas gali ir mažais žingsneliais judėkite į priekį.
Tarkime, jūsų vaikas labai gerai laksto. Eikite į lauką, daug lakstykite, nupirkite įvairiausių priemonių fiziniams vaiko vystymuisi skatinti. Jei matote, kad jūsų vaikui labiausiai patinka dainuoti, dainuokite kartu. Kaip jau minėta, visada skatinkite tai, ką vaikas daro gerai. Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikas jau daro ir paverskite tai prasminga veikla.
Mėgdžiojimo svarba antraisiais ir trečiaisiais vaiko gyvenimo metais yra neišmatuojama. Labai greitai ir be ypatingų pastangų vaikas gali išmokti sudėtingų veiksmų paprasčiausiai mėgdžiodamas jus. Teigiama, kad mėgdžiojimas pasiekia piką maždaug 18 mėnesį.
Mėgdžiojimas atskleidžia emocijas
Vos peržengę pirmųjų metų slenkstį mažyliai jau moka jus prajuokinti. Vaikai jau supranta, kaip elgiasi suaugusieji, žino, kas sukels jums teigiamas emocijas, todėl stengiasi tai daryti. Būtent nuo to prasideda emocinis vaiko brendimas. Dabar vaikui nebereikia laukti, kol jūs jam suteiksite teigiamų emocijų – jis gali pats jums jas suteikti.
Be to, virš pusantrų metų vaikas – jei jam reikia apsikabinti – ateina ir prisiglaudžia, jei nori parodyti savo meilę, glosto jus. Kai jūs apkabinate savo vaikelį, ir jo kūnelis švelniai priglunda, užsibaigia dialogas, kuriuo vaikas paprašė šilumos ir ją gavo.
Lygiai taip pat vaiko pykčio ar susierzinimo perteikimas gali prieversti jus raudonuoti, nes atpažinsite jį iki skausmo. Jis gali pakelti balsą, bandyti trinktelėti durimis arba pasipūtęs nueiti lygiai taip pat, kaip jūs nuėjote apsižodžiavęs su sutuoktiniu. Nors iš pradžių vaikas TIK mėgdžioja, tačiau greitai vaikas iš tiesų taip darys, norėdamas nuleisti garą. Svarbu pabrėžti, kad jūsų mažylis visa tai, ką išmoko, dabar naudoja savo emocijoms išreikšti. Jeigu būsite šalia ir padėsite susivokti savo jausmuose, mažylis greitai pradės ne tik jus mėgdžioti, bet ir parodyti savo reakvijų niuansus, kurie bus jau nebe išmokti, o asmeniški.
Užsispyrimas ir savarankiškumas
Kai kartu su vaiku atliekate namų ruošos darbus, žaidžiate, jis jaučia, kad gali ir geba vis daugiau ir vis daugiau darbų atlieka savarankiškai. Turbūt pastebėjote, kad iš pradžių labai daug ką darėte drauge, o kažkur ties 18 mėnesiu vaikas jau daug ką nori ir daro pats: puikiai pažįsta namus, namuose esančius daiktus.
Kitas ženklas, kad vaikas puikiai mėgdžioja tai, ką darote jūs, yra žaidimai su kaladėlėmis ir dėlionėmis. Vaikui įdomu, kaip daiktai siejasi vienas su kitu. Be to, išlavėjus stambiajai motorikai (vaikščiojimui, lipimui ir t.t.), greitais tempais ima lavėti ir smulkioji (žaidimai su kaladėlėmis, dėlionėmis ir t.t.).
Jūsų vaikas jau tikrai gali sudėti bent jau tris kaladėles vieną ant kitos, atrasti vienos dėlionės antrą dalį. 14 mėnesių mažylis jau gali paimti trikampį ir – kaišiodamas jį į visas skylutes – ieškoti tinkamos! Nepatikėsite, tačiau šitaip mažylis demonstruoja savo mokslinį mąstymą – jis atkakliai ieško problemos sprendimo, kol jį atranda. Ką ir bekalbėti apie tai, kad – išvydės sausainius ant stalo – jūsų mažylis jau be jokių problemų su didžiausiu trenksmu prisistumia kėdę, užsiropščia ant jos ir visa burna triauškia sausainiukus!
Artumas
Tokio amžiaus vaikas turi didžiulį poreikį jaustis artimas: jo šlapi bučiniai ir seilėti apsikabinimai yra pačios nuoširdžiausios meilės išraiška. Net nepastebėsite, kaip jūsų mažylis išmoks flirtuoti ir siųsti jums tokius žvilgsnius, kurie netruks apvynioti jus aplink mažąjį pirštelį ir būsite tik per plauką nuo tapimo nuolankiausiu savo mažylio norų pildytoju!
Pyktis
Pradžioje supykęs mažylis tiesiog įnirtingai mosuoja rankutėmis, susiraukia ir urzgia ant jūsų. Tačiau netrukus – prisimokęs iš jūsų ar kitų aplinkoje esančių – mažylis jau trinktels per stalą ar pakels balsą. Žinoma, nepamirškite ir apie kritimą ant grindų. Šių metų pabaigoje vaikas jau supranta, kad (ir kada) jis pyksta. Jis jau gali sąmoningai kąsti ir gnybti, mėtyti žaislus, griūti ant grindų, isteriškai rėkti arba…išdidžiai nueiti. Visa tai lydės pikta mimika, urzgimas, lakstymas ratais ir pan. Patikėkite, jūsų namuose apsigyvens tikrų tikriausia primadona!
Savojo “aš“ paieškos
Kuo daugiau garsų, žodžių, kuo daugiau galimybių problemoms spręsti išmoksta jūsų vaikelis, tuo daugiau neuronų jungčių atsiranda tose smegenų dalyse, kurios kontroliuoja kalbą, verbalinius simbolius ir sekų supratimą. Kuo labiau palaikote vaiką, tuo labiau jis yra skatinamas tobulėti, tuo daugiau neuronų jungčių susidaro. Bendraudamas su jumis, su aplinka vaikelis įgyja gebėjimus, kurie sudarys pagrindą visam tolimesniam jo vystymuisi.
Nauji gebėjimai
Šio amžiaus vaikas yra ir labai kūrybingas. Netruksite pastebėti, kad daug ką jis jau daro net ne taip, kaip darote jūs. Be to, jis gali pademonstruoti ir įsivaizduojamąjį žaidimą: pvz, iš jūsų rankų paimti šaukštą, kurio iš tiesų jūs neturite.
Humoro jausmas, mokėjimas panaudoti daiktus savo tikslams pasiekti (nors ir ne pagal paskirtį) – visa tai rodo, kad jūsų mažylis mąsto vis labiau logiškai ir moksliškai. Taip tobulėdamas vaikas vis labiau orientuojasi ir savo jausmuose: jis jau supranta, kad jūs jį mylite ir linksmą, ir liūdną, ir drąsų, ir išsigandusį. Išgyvendama visus jausmus ir nuolat jausdamas jūsų meilę, vaikas nebijos būti tuo, kuo iš tiesų yra.
Tačiau verta nepamiršti, kad visi vaikai vystosi ne vienodai. Tai, kad jūsų vaikas sako dar tik kelis žodžius kai kitas jau kalba sakiniais…yra normalu. Tai, kas jūsų vaikas dar nenusirengia, kai kitas jau ne tik nusirengia, bet ir bando apsirengti…irgi normalu. Svarbiausia, ką vaikas turi mokėti – tai ieškoti sprendimų, ieškoti išeičių. Vaiko bendravimo gebėjimai yra pats svarbiausias raktas, kuris atvers duris tolimesniam emociniam ir kognityviniam augimui.
Emocinis augimas
Labai svarbu, kad su vaiku būtų bendraujama. Jeigu su vaiku nuolat kalbėsite, jis supras, kad su kitais žmonėmis bendraujama gestais, judesiais, intonacijomis ir…kad bendravimas teikia malonumą. Kiekvieną kartą, kai jūs vaikui kažką padedate, jūs tuo pačiu padedate suprasti, kad problemų sprendimams dažnai prireikia keleto ėjimų. Vaikas taip pat supranta, kad ne visada galima rasti visus atsakymus pačiam – kartais yra būtina kito žmoguas pagalba.
Šis supratimas yra itin svarbus mokantis valdyti emocijas. Vaikas, kurio tėvai atlekia su saldainiuku vos jam parodžius pykčio užuomazgas, niekada taip ir neišmoks, kad – norint pasiekti tikslą – reikia planuoti ir organizuoti savo veiklą. Jeigu skatinsite vaiką elgtis tinkamai, jei ignoruosite jo netinkamą elgesį, tai jis išmoks elgtis prasmingai ir jausis pasitikintis savimi bei galintis kontroliuoti savo emocijas. Kiekvieną kartą, kai jūs pasilenkiate prie supykusio vaiko, paimate jį už rankų ir pažiūrite į akis klausdami „ parodyk, ko nori?“, jo pasitikėjimas savimi šokteli kelis kartus.
Jeigu jūs būsite nuoseklūs, vaikas netruks pajusti, kad – jei elgiasi vienaip – visada gauna tai, ko nori ir ims pasitikėti patikimu, nuosekliu pasauliu. Vaikui bus įdomus pats pasaulis, bus įdomu atrasti savo vietą jame.
Mokslinis mąstymas
Svarbiausia, ką galite daryti, tai pasiduoti tam, kas įdomu vaikui. Viskas, ką darote, yra labai svarbu: maisto gaminimas, gėlių sodinimas, saulės zuikučių gaudymas, lenktynės mašinėlėmis ir voratinklis palubėse. Kvailiokite kartu su vaiku. Matydami, kaip vaikas įsitraukia, žinosite, kad vaikas sugeria visą informaciją apie jį supantį pasaulį. Jokiu būdu netapkite dėstytoju dramblio kaulo soste. Jei rodysite vaikui gėlę ir bandysite įteigti vaikui jos lotynišką pavadinimą, vaikas labai greitai nuo jūsų nusisuks. Geriau duokite gėlę ir pažiūrėkite, ką vaikas su ja darys. Jei uostys, paprašykite, kad duotų pauostyti ir jums. Kai uostysite, užmerkite akis ir „gerkite“ tą kvapą tarsi jis būtų pats nuostabiausias pasaulyje. Jei nuplėš žiedlapį, paprašykite, kad leistų ir jums. O tada nupūskite jį nuo delno arba pasigrožėkite jo spalva/švelnumu. Būkite tarsi besižavintis kolega kartu atliekantis eksperimentus.
Visiškai nesvarbu, kokie daiktai jus supa. Svarbu tai, ką jūs su jais darote. Jeigu jūsų vaikutis ima pūsti traukinuką, kuriam tik ką nukrito ratas, nebandykite aiškinti, kad traukinukas nieko nejaučia. Šiuo amžiaus tarpsniu dar visai nereikia žinoti, kad traukinukas nejaučia skausmo. Ateis laikas, ir jis tą sužinos savaime. Šitoks žaidimo pobūdis yra nepriimtinas kai kuriems tėvams. Taip yra todėl, kad daug suaugusiųjų nesupranta, kad spontaniškame žaidime yra daug daugiau edukologinės vertės, nei sąmoningoje pamokoje ar kompiuteriniame žaidime ta tema. Nesijaudinkite, kad jūsų mažylis žino per mažai faktų. Priešingai. Tegul jis supranta, kad plaukų šepetį dedame ant galvos, o dantų šepetėlį – į burną. Tegul pirma suvokia tai, kas jį supa.
Šitaip pamažu vaikas mokosi mąstyti logiškai ir abstrakčiai. Tokie, atrodytų, nereikšmingi dalykai kaip vaiko atėjimas jums šūktelėjus iš virtuvės ar karvutės leidžiamų garsų mėgdžiojimas tikrąja to žodžio prasme brandina vaiko intelektą.
Kas teisinga, o kas – ne?
Stebėdamas mus, vaikas persiima ir mūsų vertybes. Moralinia principai yra perduodami kaskart, kai paprašote paglostyti kačiuką ar parodote, kaip sūpuoti lėlytę. Parodydami vaikams kaip rūpintis pažeidžiamais ir silpnais mes rodome pagarbą kitiems sutvėrimams ir aplinkai.
Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, tikėtina, kad jūs susiraukiate ir sakote: „ne!” Pamažu vaikas pradeda suprasti ne tik savo jausmus, bet ir atsižvelgti į jūsiškius: jei pamato jus verkiantį, prisiglaudžia, jei paprašote nerėkti, prideda pirštuką prie lūpyčių ir sako: Ššššš… Tas noras elgtis taip, kaip jums būtų malonu, rodo, kad vystosi vaiko moralės pojūtis.
Maždaug apie 18 mėnesį gali net pasirodyti, kad vaikas staiga tampa tikru altruistu. Susižeidus ar verkiant draugui/broliukui, vaikas prieina prie kito vaiko ir glosto jam galvą/apsikabina ir pan. Dažniausiai mažyliai tiesiog kopijuoja savo tėvų elgesį ir daro taip, kaip matė darant juos. Tačiau tai yra užuomazgos to, kas vėliau bus nuoširdus jausmas.
Kai vaikas elgiasi agresyviai, turite puikią progą parodyti, kad suprantate jo pyktį, tačiau agresyvaus elgesio netoleruosite. Tą vaikas paprastai pajunta gerokai prieš ištardamas pirmąjį žodį. Pavyzdžiui, dar nė pusantrų neturintis pyplys nuo stalo gali nušveisti lėkštę, jei davėte valgyti tai, ko jis nenori. Ir įžūliai žiūrėti jums į akis. Tai, kaip jūs reaguosite, siųs vaikui signalą, kaip yra reaguojama į pyktį ir agresiją. Jeigu reaguosite įnirtingai, kelsite balsą, prarasite savitvardą, vaikas manys, kad pyktis yra bloga emocija, o užsispyrimas – blogis. Tokie vaikai vėliau tampa labai atsargūs arba itin maištingi.
Nors kartais atrodys labai sunku, pasistenkite susivaldyti. Giežtas ne, kai vaikas mėto daiktus, gali būti pakankamas. Jeigu vaikas kandžiojasi arba mušasi, reaguokite nedelsiant. Patraukite vaiką iš įvykio vietos ir pasakykite, kad toks elgesys netoleruotinas. Pasakykite, ką jis gali daryti, kai supyksta. Svarbiausia būti švelniu, tačiau griežtu, nubrėžiančiu taisykles, jų paisančiu ir padedančiu vaikui jų laikytis.
Nepamirškite, kad vaikai dažniausiai yra šeimos atspindys. Kadangi kiekviena šeima turi savo vertybes, savo prioritetus, tai ir vaikas savo elgesį vertins pagal jas. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje skatinamas vaiko mokėjimas „pakovoti už save“, o kitoje – nuolankumas. Nenuostabu, kad kiekvienas vaikas skirtingai supras tai, kas yra teisinga, o kas – ne. Taigi vertėtų su sutuoktiniu pagalvoti, kokias vertybes ir moralines nuostatas norėsite perteikti savo vaikams, nes būtent šiuo metu jie yra tarsi mažos kempinaitės ir būtent dabar jie formuojasi savo pasaulio supratimą.
Nuotrauka: Chiggs „Toddler Portrait – My God Son”