Gabrielius turėjo du kvietimus į kiną, tačiau paskutinė jų galiojimo diena buvo vakar. Paprastą dieną pabėgti mudviems iš namų labai, labai sudėtinga: būreliai, vakarienė, vakariniai ritualai, migdymas ir pan. Jeigu vaikai ne namuose, tai kitą dieną būna pavargę, „išsimušę” iš ritmo. Lieka savaitgalis ir/arba penktadienio vakaras.  Taigi vakar mus Gertrūdėlės krikštatėviai (ačiū jiems!) išleido pabėgti į kiną.

Gabrielius su vaikais pas juos važiavo mašina, o aš – su Gertrūda vežime ėjau, nes buvo kaip tik jos pietų miegelio metas. Jei bus nemiegojus – bus pikta, o ne namuose, kaži, ar užmigs. Vos pradėjus eiti, Gertrūda užmigo savo miegmaišiuke, nuėję ją su visu vežimu pastatėme balkone, o trys didieji vaikai liko pas NRH, kur jaučiasi kaip namie ir labai mėgsta apsilankyti.

Ėjome į 2012, nes visus kitus filmus galima pažiūrėti ir namie, o vat štai pasigrožėtai naujausiais efektais – kine. Sakė, kad AVATAR’o efektai dar įspūdingesni, bet visai dienai nebuvo bilietų. Pats filmas toks, kurį žiūrėdamas namuose kaži ar išžiūrėtum iki pabaigos, tačiau efektai man patiko – ypač, kur griūva Los Angeles.

Bet aš juk ne apie filmą…Aš apie tai, kad smagu yra pabėgti kelioms valandoms. Tiesiog ramiai eiti ir nesekioti akimis mažylių, ramiai kalbėtis ir nebūti kas lygiai porą minučių pertraukiamiems: „Mama, atsiprašau, bet aš labai turiu pasakyti…” Taip, mes turime savo vakarus, kai užmiega vaikai, tačiau smagu pabėgti iš namų. Trumpam:) Nusipirkti visokio nesveiko maisto kino teatre, susmukti minkštoje kėdėje ir…tiesiog ramiai pasėdėti žinant, kad to pasėdėjimo nepertrauks prabudusi Gertrūda:)

Ir dar. Apskritai nežadėjau rašyti apie šią išvyką, jei ne reklama, kurią pamačiau kine. Man labai patinka tos mažos žvakutės, iš jų galima daug ką sudėlioti. Vakar pamačiau, ką IŠ TIESŲ galima sudėlioti…gniaužia kvapą!

httpv://www.youtube.com/watch?v=HMLldG1Pze0

Nuotrauka: Werner Kunz „Candles of Prayer”