Nusipirkome kažkokių visai nekokybiškų, „skystų” segtukų skalbiniams, tai sumetėme juos į savo „dėžę iki pareikalavimo” (joje mes laikome visokias dėžutes, ritinėlius, kaštonus, giles, medinius rutuliukus,…..viską ką galima panaudoti darbeliams). Ir visai netikėtai atgaminau darbelį, kurį dariau mokykloje, kai buvau 3-ioje ar 4-oje klasėje.
Šis vėžlys taip pat nusižiūrėtas knygoje apie darbelius iš „atliekų”. Jį daryti išsirinkome todel, kad kaip tik turėjome kartoninį dėklą kiaušiniams ir jame trūko vieno „lizdelio”, nes jį iškirpome darydami lėktuvą, o vėžliui užteko ir tiek kiek liko(ir netgi dar liko 2 „lizdeliai”).
Prisimenate, jau rašiau apie knygelę vaikams „Puokiai”, labai patikusią Mortai ir Vilhelmui? Šiandien mama atsiuntė nuorodą į straipsnį apie...Puokių šalį!!!
Kai komentarą parašo žmogus, kuris įdeda vardą-nuorodą, visada „nulendu” pažiūrėti, kas parašė. Šįkar taip atsidūriau (jau trečią kartą!) „Angelų Namų” tinklaraštyje. Pirmą kartą nuorodą į šiuos namučius „įmetė” viena pažįstama, pasakiusi, kad tai – smagus ir šiltas tinklaraštis. Antrą kartą ten atsidūriau, kai pamačiau, kad esame Blogračio TOP trejetuose. Aš, žinoma, džiūgavau neatsidžiūgavau, kad mano kuklus tinklaraštis yra ir originaliausių, ir smagiausios kalbos, ir išmaniausių autorių TOP trejetukuose… GEEEEEEEERAAAAAAAAAAAA. Teisybę pasakius, geriausia dovana tinklaraščiui, kaip tik šiomis dienomis švenčiančiam savo pirmąjį gimtadienį! Ir, žinoma, tikiuosi, kad nenuvilsiu ir tinklaraštis bus įdomus ir naudingas dar ilgai:)
Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK…daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo. (daugiau…)
Vieną dieną į lauką nešėmes baltų popieriaus lapų, kad tarp jų sudėti rudeninius lapus, tam, kad jie nesulūžinėtų. Bet tą dieną Benediktas neturėjo ūpo rinkti lapų, o aš netikėtai Vincento vežime aptikau klijus. Kadangi ir draugiškai su broliu dalintis smėlio žaislais tą dieną ūpo taip pat nebuvo, tai sugalvojom „smėlio dajbelį”.
Šį darbelį radome, mūsų labai vartomoje, knygoje „Darbeliai iš augalų ir sėklų, popieriaus masės, medienos ir kamščio, atliekų”. Benediktas užsimanė tokio lėktuvo, taigi puolėme darbuotis.
Nors oras šiomis dienomis nuostabus, vasariškas, bet namo parsinešame vis didesnį ir didesnį glėbį rudens gražiai išmargintų lapų. Pavartę Austėjos Landsbergienės knygelę „Augame kartu. Ruduo”, nutarėme padaryti lapų atspaudus. Darbelis Benediktui labai labai patiko.
Dabar gyvenam ir laukiam, kada Gertrūdėlė vis dėlto sugalvos, kad jau laikas pradėti vaikščioti. Mes tai dar mes, tačiau kuo toliau, tuo dažniau gaunu žinutes, klausiančias, ar jau Gertrūdėlė vaikšto. Jaučiuosi truputėlį kaip paskutinėmis nėštumo savaitėmis: kai visi vis klausia: na, kaip? O jei paskambini: ar jau? Taigi ieškojau medžiagos apie vaikščiojimą, kuria dalinuosi ir su jumis:
Dar vasarą gavau iš vienos mamytės šį klausimą:
” Siuo metu susidureme su tokia dilema, tad ieskau atsakymu, kaip
geriausia butu pasielgti tokioje situacijoje. Na viska nuo pradziu
bandysiu surasyti. Mano dukrytei be 1 menesio du metukai. Lanko
darzeli. Per pokalbi su aukletoja issiaiskinom, kad jai labai patinka
piesti ir ypatingai delioti deliones. Viena karta deliojo iki kol
pietu nenuejo visi vaikai, negalejo net atsiplesti…