Vieną dieną į lauką nešėmes baltų popieriaus lapų, kad tarp jų sudėti rudeninius lapus, tam, kad jie nesulūžinėtų. Bet tą dieną Benediktas neturėjo ūpo rinkti lapų, o aš netikėtai Vincento vežime aptikau klijus. Kadangi ir draugiškai su broliu dalintis smėlio žaislais tą dieną ūpo taip pat nebuvo, tai sugalvojom „smėlio dajbelį”.

Prireikė:

• balto popieriaus lapų,
• baltų klijų,
• smėlio.

Aš ant balto popieriaus lapo baltais klijais piešiau raides, skaičius arba daiktus, o Benediktas barstė ant lapų smėlį

Po to kai apibarstydavo smėliu visą lapą, Benediktas nuo jo smėlį nupūsdavo arba nubarstydavo kilstelėjęs lapą ir atrasdavo „smėlio piešinuką” ir atspėdavo kokį daiktą, kokią raidę,.. mums nupiešė smėliukas 🙂