Dabar gyvenam ir laukiam, kada Gertrūdėlė vis dėlto sugalvos, kad jau laikas pradėti vaikščioti. Mes tai dar mes, tačiau kuo toliau, tuo dažniau gaunu žinutes, klausiančias, ar jau Gertrūdėlė vaikšto. Jaučiuosi truputėlį kaip paskutinėmis nėštumo savaitėmis: kai visi vis klausia: na, kaip? O jei paskambini: ar jau? Taigi ieškojau medžiagos apie vaikščiojimą, kuria dalinuosi ir su jumis:

Visų pirma, visur rašoma, kad kiekvienas vaikas turi savo raidos ypatumus. Ir iš tiesų: mūsų berniukai jau ne vaikščiojo, o LAKSTĖ 9 mėnesių. Morta pradėjo vaikščioti sulaukus metukų, tačiau lakstė 13mėn. Gertrūdai štai jau 13 mėnesių, o ji dar tik paeina. Geriausiai ir daugiausiai paeina, kai užsimiršta – jau net visai nemažus atstumus (5-6 žingsnių), tačiau kad taip imtų ir vaikščiotų, dar nėra.

Kokia yra vaikščiojimo raida?

– Kai laikote dviejų savaičių kūdikį, jis „vaikšto”, atsispirdamas nuo paviršiaus kaskart, kai paliečia jį pėdute;

– Dviejų mėnesių mažylis jau šiek tiek išlaiko savo svorį, kai pastatytas ant kojyčių;

-Penkių mėnesių kūdikiams labai patinka spyruokliuoti; Tai tęsiasi keletą mėnesių, kol vaikas mokosi vartytis, sėstis ir ropoti;

– Aštuonių mėnesių kūdikiai ropoja ir – įsikibę į daiktą – gali atsistoti;

– Devynių mėnesių mažylis jau lipa ant daiktų ir iš stovimos pozicijos stengiasi pasiekti ant žemės gulintį daiktą;

– Devynių-dešimties mėnesių mažylis iš stovimos pozicijos ima lenkti kelius ir bandyti atsisėsti. Tai daug sunkiau, nei jums atrodo!

– Tarp devintojo ir šešioliktojo (!) mėnesių vaikutis pradeda vaikščioti. Iš pradžių jie įsikimba į daiktus ir patraukia save į stovimąją poziciją; po to pradeda vaikščioti įsikibę į baldus; galiausiai pradeda eiti patys. Kai mažylis pradeda eiti, ištiesia rankas ir išskrečia kojas (kad išlaikytų pusiausvyrą). Dažnai būna, kad sulenkia kelius, o kojų pirštus suka į išorę arba į vidų.

– Maždaug 11 mėnesių mažyliai mėgsta vaikščioti vedžiojami už rankytės; Jau beveik visi kažkiek pastovi savarankiškai;

– 3/4daliai 13 mėnesių pyplių jau vaikšto; Nesijaudinkite, jei jūsų vaikas vis dar vaikšto įsikibęs į daiktus, jūsų ranką ar vaikštuką – vadinasi, jis bus iš tų, kurie pradės vaikščioti vėliau…

– 14 mėnesių vaikas jau gali atsitūpti ir vėl atsistoti; jau mokosi eiti atbulomis;

– Dauguma 15 mėnesių vaikų jau gerai vaikšto, mėgsta žaisti su stumiamais arba traukiamais žaisliukais;

– Maždaug 16 mėnesių vaikai susidomi laiptais, nors savarankiškai nelips dar porą mėnesių;

– 18 mėnesių mažylis jau vaikšto taisyklingai: nuo kulno link pirštų ir lipa laiptais, laikydamasis suaugusiajam už rankos; mėgsta šokti ir spardyti kamuolį (nors ir ne visada sėkmingai)

– Dauguma 2mečių moka vaikščioti atbulomis ir lengvai bėgioja;

– Trejų metų mažylis gali pašokti nuo grindų abiem kojom, moka pastovėti ant vienos kojos, moka be pagalbos lipti laiptais.

Žinoma, kai tik vaikas pajunta, kad gali išlaikyti pusiausvyrą, vis dažniau paleidžia tai, už ko laikosi, ir bando stovėti/eiti pats. Tačiau…kaskart, kai vaikas pagalvoja, kad gali nukristi, jis vėl įsikimba. Štai čia didelį vaidmenį vaidina ir vaiko charakteris: nutrūktgalvis bus labiau linkęs rizikuoti, todėl dažniau pasileis – ko pasėkoje pradės greičiau vaikščioti, o atsarguolis laikysis net tada, kai jau tikrai galės žingsniuoti pats, o ne žingsniuodamas ir mokysis lėčiau, nei aktyvusis kolega. Beje, aptikau ir straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad dauguma vaikų pradeda vaikščioti nuo 8 iki 18 mėnesių! Ir, žinoma, tokį, kuriame teigiama, kad dauguma vaikų pradeda vaikščioti nuo 9 iki 12 mėnesių, tačiau yra ir tokių, kurie pradeda 16 ar 17…Taigi…

Be to, kai vaikas pradeda vaikščioti, dažnai mama susimąsto: reikia batukų, ar nereikia? Vis dėlto geriausia – BE batukų. Be batų geriau išmokstama išlaikyti pusiausvyrą ir „pajusti” žemę. Lauke? Rinkitės lengvus natūralių medžiagų batelius.

Taigi…iš tiesų vaikščiojimas – didžiulis žingsnis nepriklausomybės link. Ir šiaip tokio „suaugėliškumo”. Kadangi Augustas ir VIlhelmas jau „rimtai” vaikščiojo devynių mėnesių, tai jie ir atrodė vyresni, brandesni, nei dabar – gerokai vyresnė, bet dar nevaikščiojanti – Gertrūdėlė.

Iš tiesų šio proceso skubinti neverta – viskas ateina savu laiku. Galima tik padėti vaikui išmokti. Pavyzdžiui, vietoj to, kad nukeltumėte vaiką nuo lovos, kai jis pradeda rodyti, kad norėtų tai padaryti, geriau ateikite ir parodykite, kaip jis galėtų nulipti savarankiškai. Nedėkite vaiko į vaikštukus, nes per dažnas jų naudojimas sąlygoja lėtą viršutinių kojos raumenų raidą. Leiskite vaikui vaikščioti basomis (ypač, jei pradeda vaikščioti vasarą) – lavės pusiausvyra ir koordinacija. Ir, žinoma, nepalikite vaiko vieno, kad jis nesusižeistų bandydamas vaikščioti, nes tai gali illgam „atbaidyti” norą bandyti vaikščioti.

O jeigu pypliukas vis vien nevaikšto? Na, mes neturėjome vaikštynės. Leidome Gertrūdai vaikščioti basomis. Turėjo stumduką, su kuriuo lakstė ir tebelaksto po namus. Ji savarankiškai moka nulipti nuo lovos, drąsiai lipa laiptais, šoka, kai groja muzika, paeina keletą žingsnių, kai užsimiršta, tačiau…sąmoningai nerodo jokio intereso imti ir eiti.

Ką pataria raidos ekspertai? Nesijaudinti. Svarbiausia – į ką reikia atkreipti dėmesį – ar vyksta progresas. Tol, kol vaikas vis išmoksta ko nors naujo, ypatingai jaudintis nereikėtų. Jeigu neramu – pasikalbėkite su gydytoju, tačiau iš esmės bus visiškai normalu, jei mažylis pradės vaikščioti, tarkim…16 mėnesių. Teisybę pasakius, mūsų pediatrė į mane pažiūrėjo pakėlusi antakį, kai aš paklausiau, ar nieko, kad Gertrūda dar nevaikšto. Sako: gi pažiūrėk, kokia ji stipruolė ir šaunuolė! Na, tikėkimės, kad ta mūsų šaunuolė jau greitai nuspręs šauniai mus nustebinti pradėdama lakstyti…