Praeitą savaitgalį nuo mūsų virvelės (per visą koridoriaus sieną esame ištempę virvelę, ant kurios skalbinių segtukais kabiname vaikų darbelius) nukabinome pernykščius vaikų darbelius. Pagalvojau, kad noriu išsaugoti, nes kažkaip rudeniop labai skausmingai pajutau Mortos Sofijos augimą: ji jau tokia dičkė, tokia savarankiška. Net atrodo jau nebe mažylė, o tokia tįstanti mergaitė. Įsivaizduojate – išleidome į priešmokyklinę klasę!
Ką pasakytumėte apie valstybę, kurioje gimnazijos moksleiviai retai gauna daugiau kaip pusvalandį namų darbų, nedėvi uniformų, beveik nėra egzaminų, tėvai nesuka galvos, ar vaikas įstos į universitetą, tačiau…tarptautinių testų rezultatai atkreipė viso pasaulio edukologų ir politikų, besidominčių švietimu,dėmesį į šią valstybę? Tai – mūsų ne tokia ir tolima kaimynė Suomija.
Pirmą kartą amen sakant išgirdau JAV. Na, kai su kažkuo tikrai sutinki. Vakar, paklausiusi Steve Jobbs kalbos Stanfordą baigiantiems jaunuoliams, pagalvojau, kad, teisybę pasakius, noriu pasakyti tik amen. Trys gyvenimo istorijos, trys pavyzdžiai. Geri pavyzdžiai. Na, bet spręskite patys, ar ir jums visa tai artima.
Šią vasarą Kaune buvau daugiau kartų, nei per visą savo gyvenimą. Nejuokauju. Ir – turiu pasakyti – kiekvieną kartą man vis smagiau. Visų pirma negaliu patikėti, kiek stereotipų jau sulaužė man šios kelionės. Žinote, kaip sako? Neperšokęs griovio, nesakyk „op!”, bet aš vis vien noriu pasidžiaugti ir parodyti keletą būsimojo Sodelio vaizdų.
2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush’o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus. Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai – egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.
Turiu tokį vieną mėgiamą posakį (Vaikystės Sodo mokytojos tikrai jį girdėjusios daugybę kartų) – ” Ten gyvena drakonai” (senieji žemėlapių dailininkai, kai nežinodavo, kas yra toliau, nei siekia jų žinios, sakydavo, kad ten gyvena drakonai). Gaila, kad ne dinozaurai, nes būtų labai tikęs prie šio įrašo. Juokinga tai, kad jau antras įrašas iš eilės bus apie tai, kaip aš netenku amo, bet, žmonės mielieji, na, iš kur tokių (…) atsiranda?!?!?!
Įdomus sutapimas: ta pati nuotrauka, kurią aš vis naudoju (žinoma, neatmetu galimybės, kad ir kiti žmonės gali nusipirkti tą pačią stock’inę nuotrauką ir šimtų tūkstančių ten esančių); itin panašios temos (žinoma, ir čia neatmetu galimybės, kad šios temos iš visų pasaulio temų yra labai aktualios, todėl ne tik aš sugalvoju beveik identiškas), tiesiog stulbinamai panaši kaina ir tokia pati trukmė.
Kadangi per šiuos – 2010/2011 – mokslo metus ir pirmuosius Vaikystės Sodo egzistavimo metus tikrai daug ką atradau, nusprendžiau aprašyti geruosius ir bloguosius šių metų atradimus. Esmė ta, kad visai kitaip žiūri į daiktus ir žmones, kai esi stebėtojas ir visai kitaip, kai tenka pradėti verslą ir nuo paslaugų ar daiktų tiekėjų priklauso ne tik tavo nuotaika, bet ir tavo verslo kokybė. Turiu prisipažinti – net neįsivaizdavau, su kiek daug žmonių ir įmonių man teks susidurti, kiek kartų būti nepaprastai maloniai nustebintai ir kiek kartų…išdurtai. Aš pati esu sunkiai įsiutinamas žmogus, o štai kartą vieną žmogų išvadinau „Jūs – it ožys!” Įsivaiduojate?! Po to gailėjausi ir graužiausi, bet supratau, kad mano bendravimo gebėjimai dar toli gražu nėra tokie rafinuoti, kokie galėtų būti 😀 Bet, žinoma, buvo ir tokių susitikimų, kuriais džiaugiuosi it žibutėmis žiemą:)
Jau vakar vakare norėjau sėsti ir rašyti rašyti rašyti. Apie tai, kaip tiesiog sulaikiau kvėpavimą ir pasirašiau patalpų nuomos Vaikystės Sodui Kaune sutartį. Bijojau iki Mėnulio ir atgal. Kur ten iki Mėnulio…iki Neptūno ir atgal! Psichologiškai man tai buvo vos ne toks pats lūžis kaip Sodelio atidarymas apskritai. Įsivaizduojate – Kaunas?!?! Nežinau, kaip jums atrodo, bet man tai atrodo toks visiškas išėjimas iš saugios ir pažįstamos erdvės. BET. Jau yra. Viskas. Dabar rašau ir galvoje palyginimas, kad aš kaip ta undinėlė pasirašiau, kad kojas turėčiau 😀 (daugiau…)
Penktadienį važiavome į vyro brolio – dieverio – vestuves. Morta visą savaitę klausinėjo: na, kada gi, kada??? Mat ji labai rimtai žiūrėjo į savo pareigą barstyti žiedlapius jauniesiems einant į bažnyčią. Kadangi vestuvės – ne toks jau dažnas reikalas, tai nori-nenori prisimeni visas, kuriose yra tekę dalyvauti. Kai pagalvoju, esu dalyvavusi ir visiškai tradicinėse lietuviškose vestuvėse (su visokiais ten jaunosios grobimais ir pan), ir neįprastose, pavydžiui, amerikietiškose. Šiandien galvoju, kad ir mūsų, t.y. kai aš buvau jaunoji, vestuvės buvo neįprastos. Kodėl?