Auginu sūnų ir jį mokau ženklų kalbos. Kam reikalinga ženklų kalba girdinčiam vaikui? Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas. Bet… pradėkime nuo pradžios.
Šiandien mama atsiuntė straipsnelį apie lietuviškas juostas bei jų simboliką. Man buvo tikrai įdomu pasiskaityti. Manau, kad bus įdomu ne tik man. Ar jūs turite juostų savo namuose? Mūsų visi vaikai turi po juostą: visi jas gavo iš mano tėvų per krikštynas. (todėl ant juostų išaustos krikštynų datos). Jas audė mūsų šeimos pažįstama menininkė, kuri iš tiesų į jas įaudė pačius geriausius linkėjimus vaikams. Šiandien juostos kabo ant vaikų kambarių durų – jiems tai neatsiejama kasdienybės dalis ir net nekyla klausimas, kas/kaip/kodėl. Kai Augusto mokykloje reikėjo pristatyti Lietuvą – nešėsi savo juostą. Kai reikėjo pristatyti save – irgi nešėsi juostą. Smagu…
Šiandien mūsų jaunėlei – aštuoni mėnesiai. Jau šis tas. Kas nutiko per šį mėnesį?
Jau senokai man parašė žurnalistė Evelina ir pasiūlė parengti straipsnį. Įveikus keletą techninių nesklandumų (ačiū Evelinai už atkaklumą…o kitiems patariu tikrinti ne tik tai, kas atsiduria jūsų „gautuose laiškuose”, bet ir tai, kas atsiduria „šiukšlėse”), straipsnis buvo parengtas. Ir štai nterviu spausdinamas Mano Aukštaitija:
Kai pradėjome gyventi su Gabrieliumi, valgėme – šiandienos akimis – visišką šlamštą :). Aš pati gaminti niekada nemokėjau ir nenorėjau, o ir nereikėjo, nes…tuo pasirūpindavo tėvai. Atrodo, keista, nes juk iki išsikraustymo iš tėvų jau buvau gyvenusi ir JAV, ir Švedijoje, ir Norvegijoje. Bet…Likimo ironija: visada gyvenau su puikiai gaminančiais IR mėgstančiais gaminti žmonėmis. Tiesa, kai buvo 19-lika ir JAV gyvenau pas antrą šeimą (pirmoje šeimoje, tiksliau, dviejuose šeimose, gyvenau būdama 16-likos), ten mama irgi negamino. Jau trys vaikai buvo vedę/ištekėjusios, namuose gyveno paskutinis. Ir nieko. Visi gyvi, sveiki ir netipiški amerikiečiai, nes visi liekni. Tai pagalvojau, kad ir aš išgyvensiu nemokėdama ir nemėgdama gaminti:))) Tačiau… Nuotrauka: kitchen
Psichologės Ramunės Želionienės straipsnis apie pažangią tėvystę:
Esu mama, todėl norėdama padaryti kuo mažiau auklėjimo klaidų, skaitau, domiuosi kitų gerąja patirtimi, kritiškai vertinu patarimus ir tik tada juos pritaikau sau. 2008 – aisiais skaitymo metais man pasisekė: skaitytose knygose atradau labai daug naudingos informacijos. Ji man padėjo efektyviau spręsti kasdienybės sunkumus, kuriuos mes visi neišvengiamai patiriame. Dalinuosi savo žiniomis su Jumis, mamytėmis, tėveliais, mokytojais, auklėtojais, seneliais ir senelėmis. Jei Jums ne vis vien, kokią įtaką darote mažiesiems planetos gyventojams, šis straipsnis – kaip tik Jums. (daugiau…)
Su Ramune susirašėme prieš dieną. Tiesa, ji bloge apsilanko ne pirmą kartą. Jau prieš išvažiuodama į Italiją pamačiau „superlaimingos” komentarus ir norėjau išsiaiškinti, kas slepiasi po šiuo slapyvardžiu 😀 Tačiau išvažiavau, užsisukau kituose reikaluose ir…taip ir liko. Kai vakar ji vėl parašė komentarą, pradėjau seklio Morkos odisėją 🙂 Ir – neįtikėtina! – gavau Ramunės laišką. Pasirodo, jau buvau ją atradusi, kai domėjausi ženklų kalba kūdikiams.
Ramunė parašė savo komentarus projektui, kuriais norėčiau pasidalinti kaip atskiru įrašu, nes…jis tikrai nuostabus ir, mano manymu, turi išlikti vientisas.
Man nepaprastai patiko mintys apie kantrybės sąvokos atsisakymą…Iš tiesų nes kartą esu sakiusi ir pastebėjusi, kad viskas pavyksta daug sklandžiau, jei…neturi lūkesčių. Ir Juramama juk rašė apie tai, kad vaikas tarsi jaučia, jei juo abejoji… Ir dėl „kodėl”…Kartais vis dar pagaunu save taip klausiančią, bet sąmoningai to nebedarau…nebent, kaip sakant, netyčia. Nes iš tiesų…kai pati padarau nesąmonę, tai mažiausiai noriu, kad kas nors klaustų, kodėl ją padariau…
Tą penktadienio vakarą nutarėme praleisti ramiai. Išsinuomojome DVD su neįsimintino pavadinimo ir meninės vertės filmu. Abiems grįžus iš darbų, pasigaminome vištienos su saldžiarūgščiu padažu ir, išsitiesę svetainėje sofutę, kritome ilsėtis. Dar nespėjus įsijungti filmo, ji pasakė „…oi! kažkas čia bėga…” . (daugiau…)
Kartais užtenka, atrodo, smulkmenos, kad nuoširdžiai imtum juoktis. Taip man atsitiko, kai pažiūrėjau šiuos du filmukus. Pirmasis – oficiali versija. Antrasis – kaip visa tai bando atkartoti mažytė mergytė. Gražu, nuoširdu, miela ir…linksma!
Ilgai mąsčiau, koks atitikmuo būtų tam, ką mes lietuviškai įpratę vadinti „tėvų susirinkimu” tam, kas vyksta mūsų vaikų mokykloje ir darželyje. Visų pirma, tėvai – tik mes. Visų antra, šis susitikimas – konfidencialus ir tai, kas pasakoma jo metu, yra skirta TIK pedagogui ir vaiko tėvams. Ir vis dėlto nusprendžiau „vadinti daiktus savais vardais”, tačiau skirti daugiau laiko paaiškinimui.