Tą penktadienio vakarą nutarėme praleisti ramiai. Išsinuomojome DVD su neįsimintino pavadinimo ir meninės vertės filmu. Abiems grįžus iš darbų, pasigaminome vištienos su saldžiarūgščiu padažu ir, išsitiesę svetainėje sofutę, kritome ilsėtis. Dar nespėjus įsijungti filmo, ji pasakė „…oi! kažkas čia bėga…” . Ir iš tiesų – likus dviems savaitėms iki termino , mums nubėgo vandenys… Tada mus nesusivokusius apėmė supratimas, kad jau laikas judėti ligoninės link – bet juk lagaminas nesukrautas… O juk draugai tik savaitę prieš mokė, kad būtinai susikrautumėm lagaminą, o mes sakėm, kad „spėsim… juk būna ir vėlyvi gimdymai, kur gi skubėti? ” Lagamino krovimas vyko skubotai ir šiek tiek nervingai, bet galiausiai susipakavę pasiekėme ligoninę…
Budinti akušerė patikino, kad vaiko širdies ritmas yra tvarkoje ir kad gimdos kaklelis jau atsivėrė keletą centimetrų… M nedrąsiai paklausė, „o tai mes…jau?!” – „Taip, nuo rytojaus jūs jau būsite tėveliais…” Nedetalizuosiu visų patyrimų tą naktį, tik parašysiu, kad tai yra ypatinga ir nepamirštama!
Špokutis buvo 50 cm ūgio ir 3.200g svorio, bet laimės, kurią jis suteikė savo tėvams , skaičiais neaprašysi bei neperteiksi… Rytoj bus jau septyni mėnesiai, kai Mažasis užpildė mūsų gyvenimą ir tapo jo centru. Tėvystė veža ir, cituojant kvailo energetinio gėrimo reklamą, suteikia sparnus!
Su 7-mėnesiais, 214 dienų, tave, Špokeli!