Štai ir baigėsi mūsų Kalėdinių darbelių konkursas. Na, jis baigėsi jau prieš keletą dienų, per Kalėdas, tačiau Renata su savo vaikinais buvo išvažiavę pas artimuosius, o mes buvome sulaukę artimųjų, todėl ir – kaip tie išmintingieji kurmiai – darbelių „nesuskaičiavome” iškart. Tačiau – vos atslūgus švenčių maratonui – sėdome dėti visų taškų ant „i”.
24-tąją Advento dieną pakavome mūsų iškeptas lauktuves seneliams ir pusseserei.
Kadangi švęsti Kalėdas išvažiavome pas vienus ir kitus senelius, tai nebespėjau aprašyti paskutinių 2-jų Advento kalendoriaus užduotėlių. 23-čiosios Advento dienos užduotis buvo „Meduolių kepimas”.
Na, štai ir atėjo Kalėdos! Tikiuosi, kad jūsų namuose šiandien gausu džiugesio ir geros nuotaikos! Mūsų namuose – pošventinė ramybė. Kiek neįprasta, nes Lietuvoje Kalėdų pusryčiams važiuodavome pas Gabrieliaus senelius, kur susirinkdavo visa jo tėtės šeima, o po to važiuodavome tiesiai pas mano tėvus, kur jau nuo pat ryto orkaitėje kepdavo didžiulis kalakutas ir…švęsdavome mano mamos gimimo dieną!
Tyliai tyliai iš apsnigto Briuselio sveikinu visus – kaip atsikėlus Mortulė pasakė – su Pūčiomis! Linkiu prasmingo susikaupimo, gražaus Kalėdų laukimo, neišvarginančio pasiruošimo, akių žibėjimo ir…skanaus!
Taigi prisiruošiau aprašyti Gebėjimų mokyklas nuo…iki – ta prasme, viską, ką norėjau apie jas pasakyti. Jau anksčiau minėjau, kad straipsnis buvo išspausdintas „Veido” žurnale, tačiau dėl vietos stokos – ne visas. „Delfyje” spausdinamas visas tekstas ir – turiu pasakyti – susidomėjusi perskaičiau ir komentarus: įdomu, ką žmonės mano apie tokias mokyklas.
22-ąją Advento dieną nuo ryto iki vakaro rūšiavome knygas, net į lauką neišlindome, nes kol visas iškilojome, pavartėme, dėliojome į krūveles, paplepėjome su Benediktu, saugojome nuo Vincento pomėgio „pavartyti knygas kojomis” (brrr, kiek nervų man tai kainuoja).
21-ąją Advento dieną darėme nepaprastai gražias snaiges aptiktas „Kokone”.
Konkursui savo dailią „Kalėdų laukimo” eglę šiandieną atsiuntė sesutės Ieva ir Goda.
Kai gimė Augustas, buvau skaičiusi daug, DAUG mažiau knygų apie vaikų auginimą. Be to, net neabejojau, kad jau MAN vaikus auginti bus lengva, ir viskas eisis kaip iš pypkės. Vienas didžiausių motinystės siurprizų buvo tai, kad reikėjo iš naujo pergalvoti, ką aš manau apie vaikui sakymą tokio mažulyčio žodelyčio…”NE”.