Mielieji, visus kviečiame atvykti į Jausmų pamokėles LITEXPO parodų rūmuose! Aš – kaip ir pernai – parodos metu būsiu ore. Pernai skridau iš Briuselio į Vilnių, o šiemet (na, ne tą pačią dieną, bet vis vien) – iš Orlando į NY į Vilnių 🙂 Jaučiu, kad greitai man pati paroda jau asocijuosis su komandiruotėmis! Kadangi skrendu į didžiausią ikimokyklinukų konferenciją, tai net spirgu nekantraudama išgirsti/išvysti tai, kas ikimokyklinukų pasaulyje yra naujausia/pažangiausia 2011 metais. Jausmų Sode jūsų lauks Vaikystės Sodo auklėtojos ir žavingieji Kimočiai!
Nesuprantu, kas atsitiko – visi ėmė kalbėti apie švietimą. Atrodo, ir anksčiau švietimas buvo svarbus (kada jis nebuvo svarbus?!), tačiau dabar vos ne visų garbės reikalas yra pasakyti savo nuomonę apie švietimą. Viena vertus, nepaprastai džiaugiuosi, kad jau seniai numaniau, jog tik švietimas gali keisti pasaulį (įsivaizduojate, tokią skambią frazę parašiau ir savo disertacijoje?!). Kita vertus, ar tie debatai duos naudos?
Vaikystės Sodas ir šiemet keliauja į „Pasakos” kino teatrą skaityti pasakų! Idėja štai tokia, planuojame kaskart skaityti pasaką ir sudominti vaikus darbeliais, kurie būtų susiję su skaityta pasaka.
Ar kada nors apie tai galvojate? Aš – dažnai. Ir, žinote, visai neseniai galvojau, kad ji bus…daugiau-mažiau tokia pati. Tiesiog pagalvojau, kad jau realiai prieš 100 metų Montesori teigė, kad reikia keisti švietimo sistemą. Po jos ne vienas ir ne du edukologijos grandai rašė nuostabias ir įkvepiančias knygas apie būtinybę keisti švietimo sistemą. Ir ką? Nieko. Iš esmės švietimo sistema mažai pakito nuo industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu.
Dabar Lietuvoje – toks metų laikas, kai džiaugiuosi ne tik tuo, kad gyvename Lietuvoje, bet ir apskritai gyvenimu. Nieko nėra gražiau už lapų spalvą keičiančius medžius. Nieko nėra kvapniau už orą po lietaus. Nieko nėra komfortabiliau, kai nei per karšta, nei per šalta. Vat taip – apie 15-20 laipsnių – galėtų būti visą laiką. Be to, rudenį prasideda teatrų ir koncertų sezonas. Smaguva. Mes, kaip sakant, jau nusipirkę bilietus į keletą spektaklių, į kuriuos keliausime iki Naujųjų. Kultinis „Geltonų plytų kelias” (merginos vis dar dainuoja dainas nesustodamos…), tradicinis (net aš kasmet eidavau su tėvais!) „Spragtukas”…gėrių gėris!
Rugsėjo 30d., penktadienį, 18val., Kauno Vaikystės Sode (Trakų 31) rengiame Atvirų durų vakarą tėveliams, norintiems apsilankyti Kauno Vaikystės Sode. Jei norite atvykti susipažinti (su koordinatore, pedagogais, patalpomis ir ugdymo programa), kviečiame registruotis adresu info@vaikystes-sodas.lt
Kartais būna taip gražu, kad įsitrauki ir, atrodo, susilieji su tuo, ką matai. Nes žiūri ne tik akimis: žiūri kiekvienu savo įkvėpimu, kiekvienu tvinkstelėjimu smilkiniuose, kiekvienu mirktelėjimu. Kai viskas baigiasi, dar keletą akimirkų žiūri sustingusiu žvilgsniu, nes prasidėję procesai viduje nėra taip greitai nutraukiami kaip nutrūksta vaizdinys.
Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.
Iki metų yra kūdikis. Nuo metų iki trejų – ankstyvoji vaikystė. Nuo trejų – vaikystė. Man nepaprastai patinka angliškas terminas, apibūdinantis vaiką, kuriam yra nuo vienerių iki trejų – toddler. Toks, kaip sakant, todleriukas. Ne kūdikis, bet dar ne vaikas. Panašiai kaip paauglys nėra nei vaikas, nei suaugęs, tai todleriukas – nei kūdikis, nei vaikas 🙂 Ir štai mūsų Gertrūdai šių metų liepos 28 dieną – jau treji. Prisiminiau Gertrūdos gimimą, jos pirmąjį ir antrąjį gimtadienius. Šventėme ir trečiąjį, bet – nuo grįžimo į Lietuvą – asmeninius įrašus rašyti tinklaraštyje yra daug sunkiau, nei iš Belgijos.
Pernai buvo keisti metai Gertrūdai: iki sausio buvo visiškai lopšelyje Briuselyje (tame lopšelyje buvo vaikai nuo maždaug metų iki 2.5), grįžus pradėjo lankyti Miško Vaikystės Sodą, o kovą perkėlėme ją į Miesto Vaikystės Sodą. Žodžiu, pernai metais mūsų pupulė buvo vėtoma-mėtoma, todėl drąsiai galiu vadinti tuos metus adaptacijos metais. Kai pagalvoji, toks mažas vaikas turėjo pakeisti kalbą, namus ir dar tris darželius! Bet nieko, neatrodo, kad jai būtų labai sunku – yra ne tik linksma, bet ir bene mažiausiai dienų dėl ligų praleidęs vaikas.