Vis galvoju, ko iš tiesų norėčiau išmokyti vaikus? Ką norėčiau, kad jie išmoktų? Žinoma, teoriškai labiausiai norime, kad vaikai gebėtų mąstyti netradiciškai, nebijotų priimti sprendimų, mąstytų kritiškai ir nebūtų pilkos masės dalimi. Norime, kad jiems pasisektų, tačiau…ach-kaip-dažnai tai reiškia pritapimą! Juk jeigu drąsiai rėš savo nuomonę, jeigu nesitaikstys su vidutinybėmis, tačiau „viršesniais”, tai „nusvils” ilgai iki to, kol galės „pakeisti pasaulį”. Štai ir paskęsti, žmogus, apmąstymuose…
Visų pirma, džiaugiuosi, kad vyksta diskusija. Juk anksčiau būdavo vienintelė tiesa vaikams ir jų tėvams: „Pedagogas teisus”. Tiesa, dar ne taip seniai mokyklos direktorius „su kvapeliu” ateidavo į pamokas. Ir ką? Tebedirba! Aš vis vien nesuprantu, kodėl tokie dalykai vis dar toleruojami? Prieš kelias dienas ikimokyklinioo ugdymo specialistė prasitarė, kad praktiką teko atlikti darželyje, kur vaikams buvo pliaukštelėjama… jeigu sau tą leidžia specialistas, studijavęs vaiko tarpsnių psichologiją, žinantis, kad smurtas žaloja, tai ką jau kalbėti apie tėvus, kuriems tai – ne profesija?
Ir vėl darbelis iš niekaip nesibaigiančių kartoninių tūtelių nuo tualetinio popieriaus. Šį kartą darėme Benediktą sužavėjusią raketą. Dabar jis skraidina ją po namus (jau net smaigalys nulūžo) ir deklamuoja:
„Į mėnulį paleista, greit nuskriejo raketa.
Ji pakilo virš kalnų, debesėlių mėlynų.
Tarp žvaigždelių nepaklydo- į mėnulį ji nuskrido.” (Toliau aš neatsimenu, tai ir Benediktas nemoka).
Vienas paskutinių gautų laiškų – apie prasivardžiavimą.
Tvarkydama vaikų darbelių dėžę radau keletą pernykščių mokslo metų Vilhelmo (tada penkerių ir šešerių metukų amžiaus) pasakų, kurias išsaugojau. Pagalvojau, kad norėčiau jas „rimčiau” išsaugoti: nufotografuoti ir sudėti į tinklaraštį. Kodėl? Todėl, kad jos turi ne tik šiaip išliekamąją vertę, bet ir todėl, kad jos – tiesiog nuostabios!
Šį Augusto net ne darbelį, o darbą jau senokai norėjau įamžinti, nes jis – tikrai nepaprastai rimtas darbas. Pernai, antroje klasėje, jie kalbėjo apie žemėlapius. Aiškinosi, kokie jie būna, kam jie reikalingi, kaip sudaromi ir t.t. ir pan. Temos apibendrinimui vaikai patys turėjo sukurti žemėlapį. Ta prasme, kad jis atitiktų žemėlapiams keliamus reikalavimus.
Su Benediktu gulėdami ligoninėje skaitėme ir skaitėme „Puokius”. Knyga Benediktui labai labai patiko. O vakar kaime pas senelius, užklydę į žolės pilną pievą, pasigaminome vieną Puokį- žmogelį „žolės kupstelį”.
Šiandien Briuselyje – diena be automobilio. Jau gal prieš kokią savaitę susitarėme su AAUA šeimyna, kad šiandien važiuosime pas juos, nes jų kvartale dar ir kvartalo šventė! Be to, važiavimas iki jų – irgi iššūkis (dar niekada taip toli nevažiavome su berniukais). Iššūkis ir Gertrūdai – kažkaip dar niekada jos nevežėme dviračio kėdutėje.
Kadangi pastarosiom dienom gavau net du laiškus šia tema, be to, vyko ir diskusija, tai pagalvojau, kad galima parašyti ir atskirą įrašą.
Iš tiesų…net bijau ir rašyti. Nes vis dar laukiu audros.