Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia – visavertis ir kokybiškas maistas.
Šiandien dirbau pas šešurą, o į susitikimus mane išleisdavo vyro sesuo Elena, vaikų (ir ne tik :)) meiliai vadinama Elium. Tai štai jie su Vilhelmu šiandien meistravo Gertrūdai gimtadienio tortą. Kadangi jo nekepė, tai ir rašau, kad meistravo. Tortą ir aš, ir Gabrieliaus brolis Jonas įvertinome kaip labai puikų, o kadangi jo receptas buvo sukurtas būtent Gertrūdai būtent šiandien, tai ir dalinuosi Tetos Elenos torto Gertrūdai Elenai receptu:
Šiandien visai atsitiktinai pagalvojau, kad lietuvių kalboje nesantuokinis vaikas yra (šiandien tiksliau būtų sakyti „būdavo”) dar vadinamas „mergos vaikas”, „benkartas”, na, visi žinome, kad šis žodis – ne pats mieliausias. O štai anglų kalba nesantuokinis vaikas yra…
Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip 😀
Leonardas pagamino ir atsiuntė labai labai mielą pelėdžiukę.
P.S. Pelėdoms aš jaučiu ypatingą simpatiją. Gal, kad mano draugės mane vadina „pelėdžioku”, nes vis naktinėju iki paryčių 🙂
Ilgąjį šventinį liepos pradžios savaitgalį Leonardas praleido sodyboje, o nuo kaitrios saulytės slėpėsi kambaryje ir darbavosi.
Sesutė Goda ir broliukas Leonardas nepailsdami dėlioja žirafas.
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija 🙂
Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis…bet ko kito!
Taip pat norėjau Astai pasakyti, kad Gertrūda rodo „karšta” taip, kaip, anot Gabrieliaus (kuris gali susikalbėti su kurčiaisiais), šį ženklą rodo kurtieji! Ji užsidengia delniuku (išskėstais pirštukais) burną (ne visai kaip šiame paveikslėlyje, tačiau labai panašiai) ir sako: „kašta” 🙂 Įdomu, ar ne?
Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią 🙂 Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!






