Nesuprantu, kodėl nuotraukos įsikėlė aukštyn kojomis, na, bet, manau, suprasite, ką noriu iliustruoti:) O noriu iliustruoti dabar merginoms itin patikusį vonios žaislą. Gerumėlis. Vakar Gertrūda gerą pusvalandį žaidė, o po to beveik nė nepajuto, kaip išploviau galvą. (Tai – itin nemėgiamas ritualas).
Šita nuotrauka, kurią pasirinkau straipsniui iliustruoti, puikiai iliustruoja dabartines realijas ir tai, kaip pasikeitė pasaulis per keliasdešimt metų. Tarsi visai kitas pasaulis. Visai kita perspektyva. Žinoma, daug galėtumėme diskutuoti apie objektyvumą ir subjektyvumą, apie socialiniuose moksluose egzistuojančias problemas (juk yra tiek daug faktorių, kurių dėka (?) rezultatas gali kisti ir pan.), tačiau yra dalykų, kuriais aš jau nebeabejoju. Pavyzdžiui, mokymosi mintinai absurdiškumu. Aš neabejoju, kad mokymasis mintinai yra nenaudingas kartai, kurią galima vadinti „Google karta”. Žinote, buvo gėlių vaikų karta, buvo baby boomers karta, o dabar auga Google karta. Patinka mums tai ar nepatinka. Nebeužtvenksi upės bėgimo, ar ne?
Žiemą vis šmėstelėdavo mintis, kad žiauriai laukiu vasaros. Vakar – važiuodama į Sveiko proto seminarą Kaune – pagalvojau, kad būtent toks oras man pats smagiausias: nei per šilta, nei per karšta. Švedai turi gerą žodį: LAGOM. Žodžiu, komfortiška. IR tuo pačiu pagalvojau, kad dievulėliau-juk-jau-vasara! Ir ne šiaip pirmos dienos, o jau gerokai įsibėgėjusi. Net nepastebėjau. Lygiai taip nepastebiu, kiek praeina dienų nuo paskutinės dienos, kai prisėdu parašyti į tinklaraštį. Vis atrodo, kad tik ką rašiau… Žodžiu, laikas bėga taip, kaip dar niekada nebėgo. Siaubas.
Atsimenate, davėme pažadą seminarus surengti ten, kur būsime labai kviečiami? 🙂
Atėjo laikas, kai turiu sau pripažinti, kad pasiekiau ribą, kai vis dažniau pagalvoju, kad štai vat toks darbas (dabar – 2.38 ryto) manęs ne(be)tenkina. Ryt (jau šiandien) dalyvausiu ŠMM konferencijoje: „Privatūs darželiai Lietuvoje – prabanga ar investicija?” ir skaitysiu pranešimą „Kaimyno kieme žolė žalesnė: užsienio šalių pedagogikos patirtis ir gerųjų praktikų (ne)pritaikymas Lietuvoje”, tačiau galvoje vis sukasi mintis, kad turiu pakalbėti su darbininkais (Vaikystės Sode dabar remontas) ir dar išspręsti vieną, antrą, trečią, n-tajį klausimą. Nors persiplėšk. Taigi, kad nereikėtų persiplėšti :), VAIKYSTĖS SODAS skubiai ieško ADMINISTRATOR -ĖS/-IAUS 🙂
Jau esu rašiusi apie Švedijos lauko darželius. Tas įrašas – vienas populiariausių tinklaraščio istorijoje. Kartą net teko – prakalbus apie juos – išgirsti: o, skaičiau ir tokios Austėjos straipsnį apie juos! 😀 Šįkart vėl noriu pasidalinti savo įspūdžiais, nes važiavau norėdama užduoti labai konkrečius klausimus: apie ligų prevenciją, apie lauko žaidimus, apie lavinimą ir pan. Be to, kadangi Vaikystės Sode liepos mėnesį irgi bus lauko stovyklėlė – norėjau pasisemti patirties. O dar turint omeny, kad Miško (Antakalnio) Sodelis eina laukėjimo linkme (jau yra, o bus ir dar daugiau lauko darželių elementų), visa tai – puiki praktinė patirtis. Išgirsti atsakymai mane šiek tiek nuvylė, nes, deja, nieko stebuklingo neišgirdau, tačiau vaizdai – kaip ir kiekvieną kartą – pakerėjo. Ir, žinoma, požiūris. Ir vaikų į suaugusiuosius, ir suaugusiųjų į vaikus. Todėl šįkart – dar daugiau iliustracijų.
Šiandien perskaičiau knygą suaugusiems. Kuri atrodo it žavi knygelė vaikams. Pasirodo, tai yra vaikiška knygelė tėvams, turintiems mažų vaikų. Knyga pasirodys prekyboje tik birželio 14, per tėtės dieną (JAV), tačiau apie ją jau daug rašoma ir kalbama. Kodėl? Mat kažkas „nutekino” knygą, ir ji jau keliauja po pasaulį PDF formatu. Be to, ji jau Nr1 parduodamų amazon.com knygų sąraše ir jau iš anksto parduota daugiau, nei 100 000 jos vienetų (primenu – ji dar net nepasirodė!) 🙂
Vasarėjant vis daugiau laiko leisime prie vandens telkinių. Kada jūsų vaikai išmoko plaukti? Maniškiai taip apie ketvirtąjį-penktąjį gimtadienį. Ar jūsų vaikai lankė baseiną? Mūsų trys lankė ir lanko. Ar žinote, kad geriausias metas išmokti plaukti – nuo ketverių? Belgijoje vaikų net neužrašo į plaukimo būrelį (bent jau ten, kur lankė mūsų trijulė), jei vaikui nėra ketverių. Kažkaip labai tikiu baseino nauda ne tik fizinei vaiko raidai, bet ir imuniteto stiprinimui. Nors, kita vertus, kartais matau, kaip eina vaikai iš baseino: apkūtoti, galva išdžiovinta iki paskutinio plaukelio ir dar kepurė užmaukšlinta, skuba į mašiną, kad tik nesušaltų ir t.t. ir pan. Mortos baseino grupėje kartais tik ji viena ateina, nes kitiems – sloga. 😀 O galvą džiovindavome tik žiemą (aš ir pati galvos beveik niekada nedžiovinu).
Šiandien – Norvegijos nepriklausomybės diena. Kai pagalvoju apie Norvegiją, visų pirma prieš akis iškyla rūke skendintys fjordai, fantastiniai kalnai ir tekantys kriokliai, lutefisk (silkė, išmirkyta rūgščiame mirkale) ir brunost (rudas ožkos sūris). Kadangi lutefisk net neragavau (aš apskritai silkės esu dar neragavusi!), tai negaliu rekomenduoti. Bet brunost – jei tik turėsite galimybę – būtinai paragaukite. Jis toks keistas: nei karamelė, nei sūris; nei saldus, nei sūrus. Ir – nors gamina ne tik Norvegijoje – man absoliučiai asocijuojasi su Norvegija, kai rytą atsikėlusi visiškoje tyloje per kiemą eidavau pusryčiauti, virš fjordo kabodavo tirštas rūkas, o nuo kalnų, atrodė, tykiai tykiai leidosi troliai. Man ten žiauriai patiko.
Nuo grįžimo į Lietuvą labai mažai rašau apie mūsų šeimyną. Anądien galvojau, kodėl, nes mano tėvai pasakė, kad daugiau apie mus žinodavo, kai mes gyvenom Belgijoje, o štai grįžau į Lietuvą ir prasmegau it skradžiai žemę…Vaikystės Sode 😀 Tačiau dabar Vaikystės Sodas – tarsi kūdikis, aplink kurį ir sukasi mūsų šeimos gyvenimas. Ir daug viso to yra tiesiog kasdienybė – juk nerašysi apie tai, kad didelė dienos dalis yra tiesiog apsipratimas gyventi su nauju kūdikiu. Tačiau yra tokių dienų, kurios nurauna stogą. Kai pasijunti išdidžiu išdidžiausiu to kūdikio tėvu (motina) ir norisi visam pasauliui šaukti apie tai, koks esi laimingas ir išdidus! Tokia diena buvo šiandien, nes vyko pirmoji jungtinė Miesto (Žvėryno) ir Miško (Antakalnio) Sodelių šventė.