Žinote, kokie yra Niujorko mokyklų kiemai? Betoniniai. Mačiau ir vieną-kitą su keliais medžiais, bet dauguma – betoniniai. Kai kuriuose – ant betono išpieštos klasės, kai kuriuose pastatytos žaidimų aikštelės (bet ne visuose, kurias teko matyti, o mačiau, atrodo, 10). Tai padėjo suprasti, kodėl viena profesorė iš Niujorko konferencijoje daug kalbėjo apie tai, kad žaidimų aikštelės turi būti kuo natūralesnės. Pagalvojau, kad Lietuvoje mums niekur nereikia grįžti – mes turime tikrai puikius mokyklų ir darželių kiemus! Šiek tiek kūrybiškumo, ir jie išvis gali būti tiesiog fantastiniai – tokie, kad bent jau kai kurios Briuselio ir Niujorko mokyklos, kuriose teko viešėti, tikrai varvins seilę! Be to, Lietuvoje mes kreipiame dėmesį į tai, kokia yra ta mūsų mokyklų ir darželių aplinka. Štai ir šiemet lapkričio 11d. bus apdovanojami darželiai ir mokyklos, geriausiai tvarkantys savo aplinką (Labai norėjau pradėti įrašą pasidžiaugdama mūsų ugdymo įstaigomis :))
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje 🙂 Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.
Mielieji, visus kviečiame atvykti į Jausmų pamokėles LITEXPO parodų rūmuose! Aš – kaip ir pernai – parodos metu būsiu ore. Pernai skridau iš Briuselio į Vilnių, o šiemet (na, ne tą pačią dieną, bet vis vien) – iš Orlando į NY į Vilnių 🙂 Jaučiu, kad greitai man pati paroda jau asocijuosis su komandiruotėmis! Kadangi skrendu į didžiausią ikimokyklinukų konferenciją, tai net spirgu nekantraudama išgirsti/išvysti tai, kas ikimokyklinukų pasaulyje yra naujausia/pažangiausia 2011 metais. Jausmų Sode jūsų lauks Vaikystės Sodo auklėtojos ir žavingieji Kimočiai!
Nesuprantu, kas atsitiko – visi ėmė kalbėti apie švietimą. Atrodo, ir anksčiau švietimas buvo svarbus (kada jis nebuvo svarbus?!), tačiau dabar vos ne visų garbės reikalas yra pasakyti savo nuomonę apie švietimą. Viena vertus, nepaprastai džiaugiuosi, kad jau seniai numaniau, jog tik švietimas gali keisti pasaulį (įsivaizduojate, tokią skambią frazę parašiau ir savo disertacijoje?!). Kita vertus, ar tie debatai duos naudos?
Vaikystės Sodas ir šiemet keliauja į „Pasakos” kino teatrą skaityti pasakų! Idėja štai tokia, planuojame kaskart skaityti pasaką ir sudominti vaikus darbeliais, kurie būtų susiję su skaityta pasaka.
Ar kada nors apie tai galvojate? Aš – dažnai. Ir, žinote, visai neseniai galvojau, kad ji bus…daugiau-mažiau tokia pati. Tiesiog pagalvojau, kad jau realiai prieš 100 metų Montesori teigė, kad reikia keisti švietimo sistemą. Po jos ne vienas ir ne du edukologijos grandai rašė nuostabias ir įkvepiančias knygas apie būtinybę keisti švietimo sistemą. Ir ką? Nieko. Iš esmės švietimo sistema mažai pakito nuo industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu.
Dabar Lietuvoje – toks metų laikas, kai džiaugiuosi ne tik tuo, kad gyvename Lietuvoje, bet ir apskritai gyvenimu. Nieko nėra gražiau už lapų spalvą keičiančius medžius. Nieko nėra kvapniau už orą po lietaus. Nieko nėra komfortabiliau, kai nei per karšta, nei per šalta. Vat taip – apie 15-20 laipsnių – galėtų būti visą laiką. Be to, rudenį prasideda teatrų ir koncertų sezonas. Smaguva. Mes, kaip sakant, jau nusipirkę bilietus į keletą spektaklių, į kuriuos keliausime iki Naujųjų. Kultinis „Geltonų plytų kelias” (merginos vis dar dainuoja dainas nesustodamos…), tradicinis (net aš kasmet eidavau su tėvais!) „Spragtukas”…gėrių gėris!
Rugsėjo 30d., penktadienį, 18val., Kauno Vaikystės Sode (Trakų 31) rengiame Atvirų durų vakarą tėveliams, norintiems apsilankyti Kauno Vaikystės Sode. Jei norite atvykti susipažinti (su koordinatore, pedagogais, patalpomis ir ugdymo programa), kviečiame registruotis adresu info@vaikystes-sodas.lt
Kartais būna taip gražu, kad įsitrauki ir, atrodo, susilieji su tuo, ką matai. Nes žiūri ne tik akimis: žiūri kiekvienu savo įkvėpimu, kiekvienu tvinkstelėjimu smilkiniuose, kiekvienu mirktelėjimu. Kai viskas baigiasi, dar keletą akimirkų žiūri sustingusiu žvilgsniu, nes prasidėję procesai viduje nėra taip greitai nutraukiami kaip nutrūksta vaizdinys.
Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.