primaryheadmasteris, Author at „Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ar turi vyresnis vaikas prižiūrėti jaunesnį?

2010 10 17

Mamos Vilmos iš antragimio projekto mintys paskatino dar kartą pagalvoti apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prašyti vaiko, kad jis pažiūrėtų jaunesnį brolį arba seserį. Aš pati esu vyresnė už seserį beveik 11 metų, todėl tikrai nemažai yra tekę prisidėti prie jos auginimo. Šiandien – kai žiūriu atgal – galvoju, kad mane erzino tik vienas dalykas: mamos prašymas po mokyklos iškart eiti namo (nes aš eidavau su sese į parkelį), nes visa kita – tik patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai!

(daugiau…)

Kadangi keletas tėvelių parašė laiškus, ką daryti, jei jų vaikas labai nenori išsiskirti, be to, ir Vaikystės Sode yra vaikučių (ir tėvelių), kurie sunkiai išsiskiria, pagalvojau, kad pribrendo laikas straipsniui apie išsiskyrimą. Ir būtent apie mažylių (1-3 metų), nes su vyresniais lengviau išsiskirti. Psichologiškai. Nes jei trimetis verkia, paprastai tėvams mažiau širdį skauda (nes jie galvoja, kad jis jau TIKRAI pasiruošęs eit į darželį), nei jei verkia metinukas (tada tėvai dažnai save kaltina, kad palieka tokį mažą vaiką).

(daugiau…)

Praeitą savaitę gavau informaciją, kad penktadienį (spalio 15 dieną) Bernardinų bažnyčios socialinio centro patalpose bus filmo apie sėkmingas Vokietijos mokyklas – „Ateities laboratorijos“ – peržiūra. Pranešime (kurį persiuntė mano mama) buvo teigiama, kad filmą pristatys A. Rodenbeck (švietimo ekspertas). Šį pranešimą nusiunčiau savo Vaikystės Sodo komandai (dabar jau trims auklytėms ir penkioms savanorėms), rekomenduodama nuvykti į filmo peržiūrą.

(daugiau…)

Prieš 10 metų Šv.Jonų bažnyčioje buvo mūsų vestuvės. Tada dar buvo tie gūdūs laikai, kai buvo privaloma eiti ir į zaksą. Mes į tą zaksą kažkaip nenorėjome. Nusprendėme, kad eisime aštuntą valandą ryto. Penktadienis. Trylikta mėnesio diena. Aštunta valanda ryto. Daug prikritusių rudeninių lapų. Apsimiegoję žmonės vedžioja prieš darbą šunis. O aš – pasikėlusi suknią – einu į zaksą (mat gyvenau J.Basanavičiaus gatvėje, tai kur jau ten važiuosi…) Nuėjome tik su liudininkais, o ten kabo ženklas ant durų: UŽDARYTA 😀 Beldėmės, beldėmės…įleido.

(daugiau…)

Svarbiausia, ką gauna vaikas, augdamas aplinkoje, kur yra gyvūnų – humanistinį požiūrį į gyvūnus. Manau, kad tai – nuostabu ir naudinga: išmokti rūpintis, išmokti mylėti, išmokti saugoti labiau pažeidžiamą ir jausti pagarbą mus supančiam gyvajam pasauliui. Šios minties vedina labai norėjau, kad Vaikystės Sode būtų Gyvūnų kampelis – juk dabar labai dažnai šeimos dėl greito gyvenimo tempo gyvūno atsisako, o vaikai taip nori gyvūno, nes jie dar turi laiko sustoti, stebėti, žavėtis, suprasti ir …pamilti! Vaikystės Sode vaikai ne tik gali užeiti ir stebėti gyvūnėlius, bet ir mokosi jais rūpintis. Kadangi apie gyvūnus ir praktiškai, ir teoriškai daug žino Gintarė, be to, jos pačios sūnus auga su dviem šunimis namuose (o kartais dar ir labai daug šuniukų:)), tai paprašiau, kad ji pasidalintų savo žiniomis apie gyvūnų auginimą ir su tinklaraščio skaitytojais.

(daugiau…)

Patys nuoširdžiausi sveikinimai visiems pedagogams ir, žinoma, visiems tėvams, nes juk būtent JŪS esate pirmieji savo vaikų MOKYTOJAI! Ypatingus linkėjimus siunčiu fantastinėms Vaikystės Sodo auklytėms Renatai, Ingai ir Laurai bei mūsų savanorėms Justei, Emilijai, Kotrynai, Rugilei ir Daivai! Kadangi aš šventai tikiu, kad švietimas gali išgelbėti pasaulį, tai, žinoma, manau, kad ši profesija – viena svarbiausių 🙂 Ji svarbi ne tik todėl, kad galime daryti įtaką žmogaus formavimuisi, bet svarbi ir mums…kad galėtumėme augti, kad galėtumėme tobulėti, kad galėtumėme…visą gyvenimą mokytis!

(daugiau…)

Net pati negaliu patikėti, kad šiandien jau rašau šį įrašą, kuriuo informuoju, jog pradedame preliminarią registraciją į Vaikystės Sodą Kaune. Viena pagrindinių priežasčių – susidomėjimas. Ir šiaip galvojau, ir taip…Galų gale apsisprendžiau, kad vis dėlto galima pradėti išankstinę registraciją, kuri parodytų, koks yra realus susidomėjimas turėti Vaikystės Sodą Kaune!

(daugiau…)

Jau ne kartą ir ne du esu sakiusi, kad man patinka Halloween’as. Šiandien pagalvojau, kad tikriausiai todėl, kad ši šventė būna rudenį ir yra apgaubta mistikos šydu – tarsi rudeniniu voratinkliu ar po kiškių pirties pievoje kylančiu rūku. Labai mėgstu žvalgytis, kokiais kostiumais žmonės puošiasi. Dažniausiai – žiūrėdama į tas nuotraukas – galvoju, kad man tai tikrai be šansų tokį sukurpti. Na, bet idėjų pasisemti juk galime visi!

(daugiau…)

Jeigu turėčiau vien tik sūnus, gal taip jautriai nereaguočiau. Dabar gi visa tai lenda po mano oda ir graužia iš vidaus. Rimtai. Galiu pamiršti mandagumą ir visą kitą ‘umą, jei kas nors pasako kažką iš serijos „tik moterims”. Pjauna. Žudo. Nes, žinote, ką? Nebegrįš tie laikai, kai moterys NEgalėjo pasirinkti. Dabar ir vyras, ir moteris gali rinktis, ką nori daryti gyvenime. Ir KAIP tą nori daryti. Šiandien man parašė viena draugė, kuri išėjo į darbą, kai vaikui suėjo metukai:

(daugiau…)

Nežinau, kaip jums, bet man pati sunkiausia vaikų auginimo dalis yra jų maitinimas. Rimtai. Vat kaip tik vakar viena draugė sako: parašyk tinklaraštyje apie tai, kas tau nesiseka. O nesiseka man virtuvėje ir susitarti, kad Augustas valgytų. Pavyzdžiui, Gabrielius daug lengvesne galva sugalvoja, ką gaminti ir daug lengvesne ranka gamina. Ta pati draugė paklausė: o tai ką, NIEKADA nevalgot pusfabrikačių? Valgom! Ir varškėčių (man ypač patinka su uogom), ir koldūnų (tų – kai norim – tai perkam, nes gaminti koldūnus – na, jau ne!), ir gnočių… Tik vat kad – ypač čia, Belgijoje, labai retai. Maždaug kartą-du per mėnesį. Ai, dar picas mėgstam. Tai gal kokius tris-keturis tada 😀

(daugiau…)