Straipsnis iš žurnalo „Mažylis”
Noriu savo patirtimi pasidalinti su kitais tėvais ir taip…atsiprašyti savo vaikų, ypač vyresnėlių, kad ne viską iškart dariau taip, kaip galėjau….kad ne viską vis dar darau taip, kaip būtų jiems geriausia. Iš tiesų – mes daug ko išmokstame kartu su vaikais. Augame kartu su jais. Jeigu tėvai žinotų, kad kažko reikės ir kažkas iš tiesų duos rezultatų – domėtųsi visais įmanomais tyrimais. Tačiau dažniausiai pradedama itin domėtis tada…kai prispiria reikalas. Rudeniop daugelį šeimų prispiria laikas pasidomėti…ką daryti, kai vaikas išeina i darželį… (daugiau…)
…dienos. Nuotraukoje – mūsų mokinukai: Morta perėjo iš lopšelio į darželį, Vilhelmas – į priešmokyklinę klasę, o Augustas – jau į antrą klasę…Laikas lekia.
ŠVEDIJA
Pirmą kartą į didelę kelionę susiruošėme, kai Augustui buvo beveik septyni mėnesiai. Kelionės tikslas – Švedija. Nusprendėme važiuoti automobiliu ir „į kompaniją“ pasikvietėme mano seserį. Kadangi tai buvo pirmasis bandymas keliauti, nusprendėme aplankyti draugus, pas kuriuos aš gyvenau, kai mokiausi Švedijoje. Vyro seneliai paskolino Europos žemėlapį, mano tėvai „užpylė“ benzino į mūsų mašiniuką ir išvažiavome. Sunkiausia buvo tai, kad važiavome spalio pabaigoje – tvyrojo baisus rūkas, vyras vos matė, kur važiuoti, o lauke jau kando šaltukas. Aš sėdėjau mašinos gale su Augustu (juk tuo metu jis dar buvo krūtimi maitinamas kūdikis), tai negalėjau padėti. „Šturmanu“ tapo mano sesuo. Kai nuvažiavome į Gdynią, abu sakė, kad vis dėlto buvo baisu. Iš Gdynios kėlėmės į Karslkroną, iš kurios po to važiavome į Malmę.
Kelionė į Švediją neišgąsdino. Na, gyvenome pas žmones, kuriuos pažįstame, kalbėjome tos šalies kalba, pati kelionė – nors ir su nuotykiais – bet pavyko puikiai. Todėl jau grįžę pradėjome planuoti kitą kelionę. (daugiau…)
Nuotraukoje – pirmoji Gertrūdos Elenos kelionė. Mažylei dar nėra trijų savaičių. Važiavome prie jūros, į Knokke 🙂
Labai mėgstu keliauti…visada mėgau. Tėvai užkrėtė šia bacila, kai dar buvau visai mažiukė…Nebuvo nė vienos žiemos/vasaros, kad nekeliautume…Gruzija, Armėnija, Rusija, Ukraina….išmaišėm be galo be krašto daug…vasarą grožėjomės palmėmis ir neišlįsdavome iš šiltos jūros, o žiemą slidinėjome. Sakote, vaikai neprisimena? Taip, aš neprisimenu visko nuo…iki, tačiau prisimenu tikrai labai daug. (daugiau…)
Labai daug kas, turintis vaikų, negali likti abejingas šiam, atrodo, tokiam paprastam žodžiui. Netgi tie, kurių kūdikius vos vos kankino šis baubas, prisimena jį. Ką kalbėti apie tuos, kurie liūliuoja savo atžalą pusę nakties šiai kaukiant it sirenai. Ir pikta, ir graudu…o gal tiesiog pikta iš graudumo.
Taigi…kas tie pilvo spazmai ir diegliai?
(daugiau…)
Ir vėl rugpjūčio 23-ioji. Kaip sako Medeina, jau „rimtai” įsiritau į ketvirtą dešimtį. Iš vakaro sėdom galvoti, kur norėtumėme nuvažiuoti. Iš pradžių aš siūliau zoologijos sodą, tačiau mano pasiūlymas buvo atmestas kaip per daug orientuotas į vaikus:) Kai paklausė, kur labiausiai norėčiau važiuoti, pagalvojau, kad vis dėlto labiausiai noriu dar pasidžiaugti…vasaros trupinėliais. Žinoma, Briuselyje vasaros kaip ir nėra – net ir karštomis dienomis dažniausiai nulyja, tačiau vis dėlto… Pradėjome rutulioti mintį apie Ardėnus, prisiminiau, kad labai patiko, kai važiavome Meuse upės pakrante (kartą surengėme tokį pasivažinėjimą-pikniką su vaikais). Taigi nusprendėme, kad ryte važiuosime į Prancūziją (gal), o likusią dieną praleisime Dinant’e, Belgijoje.
Dienos ligoninėje slinko itin lėtai. Abi su Gertrūda labai įsitraukusios skaitėm iš Aurimo ir Akvilės pasiskolintą Rushdie „Shalimar the Clown“. Įsivažiavau labai lėtai – panašiai, kaip ir su „Midnight‘s Children“. Tik tiek, kad su pastarąja taip ir liko – vis tikėjausi „įsivažiuosianti“, bet…taip ir baigėsi knyga. Patiko, tačiau nebuvo tokio „ach!“. O ši…įtraukė. Pamažiukais pamažiukais, tačiau įtraukė. Man visi vaikai „primena“ vieną ar kitą knygą: gimus Augustui skaičiau Remarko „Trys draugai“, Vilhelmui – Waltario „Sinuhe egiptietis“, Mortai – Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, štai mažoji man primins Rushdie „Shalimar the Clown“. Žinoma, vienos knygos neužteko…ačiū Dievui, viena, teisybę pasakius, pirmoji, Gertrūdos Elenos gimimo dovana buvo nuo mūsų „londoniečių“ draugų Jolantos ir Rolando, kurie kaip tik su savo „chebra“ (visais trim vaikais) tą savaitę porą dienelių sustojo pas mus keliaudami viešėti iš Londono į Lietuvą. Ir, žinoma, kadangi mudvi su Jolanta ne tik draugės, bet ir profesinės kolegės, tai knyga buvo viena iš tų, kurias aptarėme dar per Naujus – 2007uosius – Metus Londone, ir Jolanta buvo sakiusi, kad norėtų man ją padovanoti! Štai ir atsirado proga. O knyga, žinoma, apie vaikus: S.Schweizer „Well, I Wonder“. Nors rankos labai tiesėsi, tačiau atsispyriau pagundai tol, kol baigiau pirmąją…o jau tada perskaičiau ją „vienu prisėdimu“, tiksliau, prigulimu… (daugiau…)
Kažkodėl man vis „didieji susijungimai” įvyksta 13 dieną. Matyt, toks jau tas skaičius. Vis sukosi mintis parašyti nors vieno vaiko pirmųjų metų dienoraštį. Na, ne (vien) tai, ką jis darė, bet ką apie tai mano kiti ir pan. Pagalvojau, kad dabar – pats laikas, nes visgi ketvirtas vaikas 🙂 Užteks galvoti, kad būtų smagu tai padaryti, reikia imti ir padaryti.
Taigi… (daugiau…)
Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. (daugiau…)