Kažkodėl man vis „didieji susijungimai” įvyksta 13 dieną. Matyt, toks jau tas skaičius. Vis sukosi mintis parašyti nors vieno vaiko pirmųjų metų dienoraštį. Na, ne (vien) tai, ką jis darė, bet ką apie tai mano kiti ir pan. Pagalvojau, kad dabar – pats laikas, nes visgi ketvirtas vaikas 🙂 Užteks galvoti, kad būtų smagu tai padaryti, reikia imti ir padaryti.
Taigi…
…2008.07.28
Dar prieš beveik savaitę (2008.07.22) buvo pasakyta, kad turim atvažiuoti į ligoninę pirmadienį 8val ryto. Aš atsibudau 6.30. Neužmigau. Žiūrėjau į miegančią Mortą ir negalėjau atsižiūrėti…man ji tokia nepaprastai graži! Nuėjau į berniukų miegamąjį. Atsisėdau ant Augustėlio lovos ir taip suspaudė širdį…pasiilgau jų be galo be krašto. Atrodo, tiesiog jaučiu juos tame kambaryje…reikia tik užsimerkti.
Išvažiuodama pabučiavau Mortelei rankytę – labai nenorėjau, kad ji pabustų, nes dabar ji vis veržiasi važiuoti drauge: ir į parduotuvę, ir šiaip…pati pirmoji lekia autis batukų, jei tik išgirsta, kad kažkas kažkur važiuoja. Taigi tikrai nenorėjau jos pažadinti. Pažadinau Elių, nes buvo susitarę, kad išvažiuodami jai pasakysime.
8.15 mes jau ligoninėje. Paklausė pavardės, sako: taip, jums bus operacija, laukite. Atsisėdome laukti. Kažkaip sunkiai skaitėsi „The Economist”…ir Rushdie „Shalimar the Clown”, kurią pasiėmiau į ligoninę. Taip pralaukėm…kažkiek. Atėjus sesutė nuvedė į priešoperacinę palatą, kur jau gulėjo viena juodaodė moteris, o šalia sėdėjo jos vyras. Bandėme susikalbėti, bet ji angliškai beveik nekalbėjo, o mes prancūziškai – tik „pamažiukais”. Tik supratau, kad turi mergytę kaip Morta ir dabar gims sūnelis…Man vis dar buvo baisu. Vis pagalvodavau, kodėl ši operacija kėlė baimę. Tiesa, ne didesnę, nei Mortos operacija, tačiau visgi baimė buvo didelė. Ir – vos ne būdama ten – supratau, kad man didžiausią baimę kelia neįgalumas. Aš tiesiog siaubingai nemėgstu nekontroliuoti padėties. O – kai operuoja ir po operacijos – būtent toks esi. Kai tarsi pats nesi atsakingas už nieką…nors viską puikiausiai supranti.
Atėjus seselė paprašė vaiko rūbelių. Negalėjau patikėti savo ausimis. Kaip tai? Jau? Iškart? Ištraukiau patį mažiausią smėlinuką…baltą, nes juk vis dar nežinojome, kas gims. Baltą mažytę kepurytę. Tikiuosi, tilps…
Atėjo anesteziologas, visko išsiklausinėjo.
Tada atėjo dvi sesutės ir sako: viskas, važiuojam…Kol tave paruoš operacijai, vyras irgi pasiruoš ir ateis.
Operacinė čia – kažkokia ne-operacinė. Įėjimas iškart iš koridoriaus. O tas koridorius – nieko ypatingo. Tiesiog koridorius. Na, visiškai nebuvo tokio jausmo, kad…o-jo-joi, kažkur atvažiavau. Pasodino mane ant to stalo. Įdomus potyris buvo su spinaline. Per pirmas tris operacijas darė epidūrinę nejautrą ir nebuvo jokių nuotykių (su ja). O šįkart – visai įdomus nuotykis. Taigi du anesteziologai daro man tą nejautrą ir staiga….AAAAAAAAA baisus elektro-šokas nulekia per dešinę koją. Aš iškart staugt. Visi atsisuko, išsigando. Sakau: taip ir taip. Ir vos baigiau sakyti – VĖL tas pats. Brrrrr….Jausmelis – nepavydėtinas. Taip ir nesupratau, kodėl. O šiaip tai nemaloni procedūra, fui…Gerai, kad nieko nematau, nes tokios procedūros man apetito nesukelia.
Kai pasakė, kad nuo juosmens pradėsiu jausti šilumą, taip ir buvo. Atrodė, kad tą šilumą išnešioja maži maži skruzdėliukai…kojų ant operacinio stalo jau pati nebeužkėliau – užkėlė sesutės, sakydamos, kad puiku, viskas veikia. Puiku tai puiku.
Kada imame vertinti smulkmenas? Ogi tada, kai žinome, kad gali būti ir kitaip. Prieš Vilhelmo operaciją aš labai prašiau sesutės, kad visas skausmingas procedūras (kateterį ir pan.) darytų tada, kai jau bus suleista nejautra – a) mano skausmo slenkstis tikrai nėra pats aukščiausias ir b) aš esu siaubinga „drovuolė” kai reikia daryti visokias tokias procedūras. Ir taip jaučiuosi siaubingai, tai ta nejautra bent šiek tiek palengvina mano dalią. Manote, tada sesutė paklausė? Ne. Ji kaip tik pasakė, kad aš verkiu lyg pirmą vaiką gimdyčiau (nes aš apsiverkiau iš skausmo ir pykčio) ir apskritai, ką, negaliu truputėlį pakentėti??? Taigi tada teko iš beviltiškumo ir bejėgiškumo verkti. Šįkart – kai paprašiau to paties – į mane pažiūrėjo kaip į kokią mazochistę…negi gali būti kitaip??? Negi mes darytumėme skausmingą procedūrą tada, kai jauti, kai galime daryti, kai nejauti??? Patikėkite…
Ir – kai viskas buvo paruošta operacijai – atėjo „mano” profesorė C.Hubinot. Iki tos akimirkos nuo pat ryto nebuvau jos mačiusi. Ji paklausė, ar esu gerai nusiteikusi, palinkėjo…sėkmės. Lietuvoje mane ištepė tokiu geltonu skysčiu (kaip suprantu, jodu), o čia – raudonu. Prigužėjo nemažai žmonių. O tada atnešė tokį didžiulį susuktą mėlyną…kažką. Ir jį tik tram-pam-pam išvyniojo man nuo…kojų iki galvos. Kažkur ties pilvu užmačiau, kad bus galima tą užtiesalą „atidaryti”. Vat taip. Prie galvos iš jo padarė širmą, kad nei aš, nei Gabrius nematytumėme operacijos. Kai padarė širmą, išgirdau sakant, kad jau ateina Gabrielius. Taip ir buvo. Jis buvo aprengtas geltonu „chalatu” – tokiu pačiu, kaip mes buvome apsirengę, kai mums aprodė operacinę.
Taigi mes kalbėjom apie šį bei tą…apie nieką. Šįkart labai norėjau, kad Gabrius spaustų man ranką. Kodėl spaustų? Neklauskite…Bet kažkaip viskas vyko labai greitai. Taip greitai, kad tik išgirdom kaip prof.Hubinot sako Gabriui: atsistok, tuoj gims vaikelis…ir jis VISKĄ MATĖ. Teisybę pasakius, matė gimimą, nes daugiau ten per tą mėlynę nieko nesimatė…Ech, net užpavydėjau…Ir išgirdau kaip sako: Congratulations, you have a beautiful….GIRL!!! Kodėl sustojo prieš pasakydama, kad mergaitė? Ogi pasirodo, kad virkštelė buvo tarp kojyčių ir reikėjo ją patraukti, kad sužinotumėme, kas vis dėlto atkeliavo į mūsų šeimą.
11.17 – toks mūsų dukrytės gimimo laikas. Ir tada…ją prinešė man prie veido. Tokią dar visą šlapią ir susiraukusią, užmerktom akutėm…Pajutau, kad tuoj verksiu ir…neapsiverkiau. Tiesiog viskas buvo per daug gražu. Ar taip būna? Pasirodo, būna. Kai apskritai iš tiesų viskas pasaulyje nublanksta. Kai pagalvoji, kad buvai visiška prietranka, kai jaudinaisi dėl darbo, dėl karjeros…kai kažkas tokio žemiško kartais nustelbdavo tai, kas yra taip šalia ir taip…nežemiška.
Juokingiausia, kad mažylę tik aprengė ir įdavė tėtukui į rankas. Jam paklausus, ką dabar daryti, pasakė: ką tik nori 🙂 Taigi jis atsisėdo šalia ir…kartu su mažyle išlaukė tol, kol mane visą sutvarkė, susiuvo ir išvežė į pooperacinę palatą. Labai smagiai kalbėjomės ir, žinoma, pradėjome nuo to, kad pasitvirtinome mažylės vardą: Gertrūda Elena. Gertrūda – jau labai seniai sukosi aplink mus. Šį vardą susapnavo Gabrius, kai dar laukėmės Mortos. Susapnavo, kad turim mergytę, kurios vardas – Gertrūda. Tačiau Morta atsinešė savo vardą ir…Gertrūdos teko laukti dar 2.5 metų. O antras vardas – kaip ir broliukų bei sesutės – giminės vardas. Šįkart davėm a.a. Gabriaus babos garbei. Kažkaip labai tiko ir patiko šitas derinys. Belgijoje vardą reikėjo užrašyti jau einant į operacinę (Gabriui). Jis, aišku, nustebino sesutę pasakydamas, kad mes nežinom, kas gims…Tai šioji paprašė užrašyti vardus ir berniukui, ir mergaitei. O mes berniukui antro vardo net nebuvo išrinkę…ir pirmas buvo toks…na…GAL. Tai gerai, kad Gertrūda – mergaitė 🙂 Į pooperacinę palatą mano mylimukams eiti neleido – juos nuvedė į palatą, kurioje mudvi gulėsime iki važiavimo namo.
Pooperacinėje palatoje – vėl kiti įspūdžiai, nei Lietuvoje. Visų pirma, čia tai – didžiulė erdvė, į kurią suveža žmones po VISOKIAUSIŲ operacijų. Lovos priveža prie sienos, kur tave pajungia prie visų aparatų. Tai pypsėjimas – iš visų pusių. Tačiau daugumai žmonių tai – nė motais, nes jie atsigauna po narkozių. Beje, daktarams priėjus (patikrinti kateterį, tvarstį…), iškart užtraukiamos užuolaidos, ir nei žmogaus, nei daktarų niekas nemato. Privatumas – garantuotas. Tai man priminė kaip Lietuvoje atėjo į pooperacinę seselė (mes gulėjome trise), nuklojo mane ir su marliais ėmė prausti…o man ašaros ritosi. Na, man tokie dalykai – žeminantys orumą. Negi taip sunku padaryti tas užuolaidas, po galais? Pooperacinėje palatoje tenka būti dvi valandas. Prie manęs gal keturis ar net penkis kartus priėjo personalas, klausė, ar neskauda, kaip jaučiuosi ir t.t. ir pan. O jaučiausi nuostabiai. Žinojau, kad – jeigu stočiausi – krisčiau tą pačią akimirką, tačiau jausmas buvo toks, kad – jeigu stočiausi – ramiausiai nueičiau iki palatos. Laukiau nesulaukiau, kada jau mane veš atgal pas Gabrių ir Gertrūdą.
Ir sulaukiau. Išvežė po mažiau, nei 2val, nes viskas buvo gerai. Atjungė nuo aparačiukų ir…vėl važiuojam į 10 aukštą. Dar lifte važiavom su daktariuku, kuris pasakė, kad studijų metu buvo pagal Erasmus Dubline, kur studijavo mediciną kartu su lietuviu 🙂 Na va, kaip puiku 🙂
Palatoje manęs laukė miegančioji gražuolė ir visiškai išsekęs Gabrius. Pasirodo, Gertrūda beveik abi valandas koncertavo – norėjo pienuko. Kadangi, kaip žinia, valandos kūdikiui mažai kas daugiau šiam pasaulyje įdomu, tai tėtę mergina absoliučiai nuvarė nuo kojų. Pridėkime dar operacijos stresą, tai, kad jis nevalgė nuo vakar vakaro iki pat tada, kol mane atvežė (tai buvo apie trečią valandą popiet), tai, kaip sakant, bet kas jau būtų išgriuvęs. Gerai, kad seselės jam davė vaistų bent jau tol, kol aš grįšiu. Taigi visas baltas mūsų tėtulis išsvyravo nusipirkti gerti/valgyti, o mudvi su Gertrūda likom snausti. Išvada: vyrai, būtinai pavalgykite, nes visas tas procesas gali būti ilgas ;)Gerai, kad cia ligoninė labiau primena oro uostą, nei ligoninę: gausu įvairiausių parduotuvyčių, banko skyrius, kavinukės bent kelios, restoranėlis…net koplyčia, kur tam tikromis valandomis renkasi įvairių religijų atstovai. Va čia tai religijų vienovė: ant rodyklėlės pavaizduotas ir kryžius, ir stačiatikių kryžius, ir mėnulis…žodžiu, kam ko reikia – viską turim!
O po to prisimenu…ramybę. Užplūdo kažkokia ramybė. Gertrūda pavalgė, vėl užmigo…Gabrius irgi snaudė šalia fotelyje…aš snaudžiau šalia lovoje. Mortelė su Elium namuose žiūrėjo filmukus ir valgė ledus. Kažkaip viskas ramu ir…teisinga. Argi galėjo būti kitaip?