…dienos. Nuotraukoje – mūsų mokinukai: Morta perėjo iš lopšelio į darželį, Vilhelmas – į priešmokyklinę klasę, o Augustas – jau į antrą klasę…Laikas lekia.
Nežinau, kaip jums, bet man, pradedant 12 darbo metus, susijusius su vaikais (darbas be savo klasės, pasirodo, irgi gali būti praturtinantis profesine prasme), ypatinga ne tik rugsėjo pirmoji. Teisybę pasakius, ypatingiausios dienos: pirmoji ir antroji. Pirmoji – emocine prasme. Tas jaudulys atkeliauja dar iš vaikystės, kai jau kelios dienos prieš imdavai jaudintis, skambinti draugėms, jaudulingai laukti tų naujųjų Mokslo metų. Nauja kuprinė, naujas penalas, naujos įvairiausios kanceliarinės smulkmenos…Visada laukiau tų Naujų Mokslo metų. Buvau iš tų, kuriems mokykloje patinka. O kaip smagu būdavo ryte būti prikeltai tėvų (ypač patikdavo, kai tėtė – dar man esant pradinėje mokykloje – prikeldavo mane virš lovos „skraidančiu” ir birbiančiu, kad jau laikas keltis, Karlsonu, kurį buvo parvežęs iš Maskvos). Mama supindavo kasas, padėdavo susiruošti ir…keliaudavome. Kadangi buvau pirmūnė-aktyvistė:) , tai dažnai reikėdavo ir kokį eilėraštuką padeklamuoti ar pasakyti sveikinimo žodį, ypač, kol buvau mažiukė. O po šventės VISADA eidavome į Neringos restoraną. Įsivaizduojate – per visus metus mokykloje nepraleidome su šeima nė vienerių metų! Visada Kijevo kotletas (mmm…), visada laukimas prie fontano… Nuostabus ritualas, kurio vertę geriausiai įvertinu šiandien, jau kai mokykla baigta.
Šiandien jau į mokyklą keliauja mano vaikai. Tiesa, kol kas tik vienas. Ir ne rugsėjo pirmąją. Kadangi trečiadieniai – trumpa diena (vaikai mokykloje buna tik iki 12.30), tai pamokos prasideda rugsėjo pirmą trečiadienį. Šiemet tai bus rugsėjo 3 diena. Be to, ši diena nėra labai ypatinga: vaikai atvažiuoja į mokyklą, juos pasveikina ir…eina į savo klases. Nėra tokios tradicijos kaip Lietuvoje. Vaikai net nesipuošia. Taip, apsirengia gražiau, tačiau…tikrai ne kostiumuoti ir…be gėlių. Žodžiu, nors diena ir ypatinga, bet tos dvasios kaip Lietuvoje – nė kvapo. Pernai – kai pradėjo eiti į pirmą klasę – Augustui mano mama atsiuntė meškutį su marškinėliais, ant kurių – jo nuotrauka ir užrašas: Aš jau pirmokas! Ir didžiulę šokoladinę širdį su tokiu pačiu užrašu. Buvo labai miela…
Taigi šiemet rugsėjo pirmąją į „mokyklą” iškeliavo mūsų viduriniukai: Vilhelmas ir Morta. Mortai tai buvo gan didelis pasikeitimas, nes iškeliavo iš labai jaukaus šeimyninio ir tarptautinio lopšelio į didelę, katalikišką, prancūzišką pradinę mokyklą-darželį, kurį lanko ir Vilhelmas. Taigi jai pasikeitė ir ugdymo įstaiga, ir mokytojai, ir vaikai, ir tvarka. Vilhelmui tuo tarpu pasikeitimų mažiau: jis toje pačioje mokykloje perėjo į priešmokyklinę klasę: Kai kurie vaikai liko tie patys, o kai kurie atėjo iš buvusios paralelinės grupės; gavo naują mokytoją Mme Anne…ir tiek. Tačiau jis – mūsų jautruolis. Dar rugsėjo pirmosios išvakarėse kelis kartus susigraudino: sakė, kad nori būti namuose, nes namuose jam labiau patinka mokytis ir skanesnis maistas;) Tačiau Mortulė – negalėjom patikėti: atsibudo, viską kuo greičiausiai susiruošė (labai juokėmės, kai patikrino, ar turi „senką” (kirtis ant „e”) – snack’ą )), užsimetė kuprinę ant pečių ir pirmoji stovėjo prie durų susiruošusi į „mokyką”.
Kai nuvažiavome, jautėsi šventinė nuotaika: didžiulis šurmulys, kuris – įsibėgėjus metams – nurimsta; beveik visi vaikučiai atėję su abiem tėveliais, nemažai su foto aparatais (mes nesinešėmė, nes jau būt buvę visko per daug…). Ir, žinoma, ašaros. Verkė ir Vilhelmo klasėje, ir Mortos. Žinoma, ypač Mortos. Tačiau mūsiškiai liko labai ramiai: Vilhelmas pamatė buvusius draugus, todėl netrukus jau šnekučiavosi (nors Gabrius sakė, kad – kai VIlhelmas prigludo atsisveikindamas – jo širdutė tuksėjo labai stipriai ir greitai, atorodė, tuoj iššoks…jaudinosi zuikulis), o Morta atsisėdo su keliom neverkiančiom mergaitėm, davė bučiuką ir atsisveikino. Jooo…pirma diena kaip ir nieko!
Kaip jau minėjau, man įdomi ne tik rugsėjo pirmoji. Rugsėjo pirmąją vaikams paprastai būna per daug jaudulio, todėl jų reakcija dažnai būna tokia, kokia…nebus rugsėjo antrąją. Rugsėjo antrąją dažnai pasipila ašarų upeliai tiems, kuriems vakar buvo per daug įspūdžių, kurie manė, kad į mokyklą atėjo dienai…tik pažaisti, ir tiek. Rugsėjo antrąją įvyksta akistata su realybe: jau visi vaikai supranta, kad…mokyklėlė bus kasdienybė, o ne šventė:)Šiandien ašaromis apsipylė ir…abu mūsiškiai. Vilhelmas apsiverkė, nes kažkas pasikabino striukelę ant jo vakarykščio kabliuko (jie dar nesužymėti, kuris kieno).Mortai, aišku, tai sukėlė įtarimą. Nuėjus į klasę, ten vienas vaikutis šaukė visa gerkle (amerikietis…vargšiukas įmestas į prancūzišką terpę)…Morta irgi pradėjo graudintis. Kadangi to berniuko tėtė irgi buvo su kostiumu, tai, jam išėjus, vaikiukas puolė prie kostiumuoto Gabriaus (jam tai buvo pažįstama, ieškojo saugumo). Mortulei to jau buvo per daug – kažkas nori šluostytis ašaras ir prisiglausti prie JOS TĖTĖS!!! Kuo labiau Gabrius ją guodė, tuo jai graudžiau buvo…baigėsi tuo, kad mokytoja tiesiog ją paėmė. 🙁 Vat taip…po pirmos dienos su vėjeliu, šioji – su vandenėliu…
Žinia, adaptacijos laikas trunka maždaug šešias savaites. Vadinasi, bent jau rugsėjo mėnesį stebuklų tikėtis galima, tačiau jie – mažai tikėtini. Kai prisimenu Aviv (iš Izraelio) ir Laura bei Miisa (iš Suomijos), man mūsų vaikai atrodo labai paprastas variantas. Vis dėlto reikia būti pamačius KAIP GALI BŪTI, kad turimas variantas nebaugintų:)
O čia mano straipsnis, kurį spausdino ir „Mažylis” apie…žinoma, išėjimą į darželį.