Šiemet aš šiek tiek bijau rugsėjo pirmosios. Na, tai bus ne rugsėjo pirmoji, o , atrodo, trečioji, bet kažkaip išgyvenu…nes tai bus pirmoji mokyklos diena mūsų Mažyliui. Kažkaip nuo pat gimimo jį taip vadinau, vis prisimindama Karlsono Mažylį. O iš tiesų jis – mažasis brolis. Patikėsite ar ne, tačiau Švedijoje yra toks vardas, Lillebror, o jis reiškia – Mažasis Brolis. Kai vertė Karlsoną, išvertė Mažylis, nes tikriausiai ir yra toks tinkamiausias vertimas. Mūsų Vilhelmas – nesvarbu, kada ir kur atsidurs – vis vien bus Mažasis Brolis, Mažylis 😀 Bet taip tikriausiai būna visada… Kartą aš tėtei pasakiau, kad jau esu suaugusi, o jis atkirto, kad jam visada būsiu maža 😀 O mano mama – kai tik aš pasakau „mmmmmmaaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaa” (čia kai nenoriu, kad „mokytų”) – mama sako, kad nieko nebus: esu jos vaikelis amžių amžiams…
Aš vis randu, kur ir kaip prikibti prie ikimokyklinio ugdymo sistemos. Daugybę kartų pabrėžiau – ir dar daugiau pabrėšiu – kad daug visko puikaus yra ir Lietuvoje, ir ne Lietuvoje. TAČIAU…galima prie daug ko prikibti ne Lietuvoje ir daugiau prie ko prikibti Lietuvoje. Tam tikra prasme žvelgiu į tai kaip į savo misiją – atkreipti dėmesį į tai, ką galėtumėme keisti. Tačiau kokios gretos mūsų – tėvųų ir specialistų – kurie ne galvoja apie status quo, o apie jos gerinimą?
Šį mano įrašą įkvėpė ankstesnis įrašas apie lėlę Bebe Gloton, komentarai ir Lupenos nuoroda į straipsnį. Tiesiog dar nesu rašiusi apie savo „žaislų filosofiją”, kuri – vėlgi – nėra nei „pirk viską!”, nei „pirk TIK tą!” Taigi – ką aš manau apie žaislus?
Šiandien gavau nuorodą į straipsnį, kur aprašyta, kaip turi maitintis metinukas ir maždaug kiek ko suvalgyti. Kadangi – po Augusto – mūsų namuose vis dar yra „okąjeimeskažkąblogaipadarysimeirvaikasvėlbusnevalgus” fobija, tai visada tokius straipsnius „praryju” vienu kąsniu.
Kokių tik nėra šiais laikais lėlių-kūdikėlių…Baby Born, Anabelle, Chou-chou… Yra ir viena naujovė – bebe Gloton. Tiesa, dabar jau nebenustebinsi, kad lėlė verkia, sako „mama”, „papa” ir pan., kad ją galima pamaitinti, pakeisti sauskelnes. Mortos turimai Chou-chou pakyla temperatūra ir išrausta žandukai. Kai duodi šaukštelį su vaistais, temperatūra „nukrinta”. O jau apie aksesuarus neverta pradėti nė kalbėti: daktaro rinkiniai, čiulptukai, rūbeliai, maitinimo, tuštinimosi daiktai ir t.t. ir pan. Kuo išsiskiria ši lėlė?
Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo 😀 Taigi šią knygą „prarijau”. Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius…) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos…
Atrodo, ir taip viskas aišku: vairavimas ir kalbėjimas mobiliuoju telefonu – nesuderinami. Aha, norėtumėme… Teisybę pasakius, ir pati, būna, pakeliu ragelį ir vis matau kalbančius kolegas – vairuotojus. Nors Belgijoje iš tiesų už tai baudžia (jei pamato). Žinau, nes pažįstu žmogų, gavusi baudą, kad kalbėjo mobiliuoju vairuodamas. Na, bet juk atrodo: aš tik sekundę, tik atsiliepsiu, tik, tik, tik…
Ar jau ruošiatės į darželį? Rudeniop daugelis mamų nuspredžia, kad „jau laikas” eiti darban ir leisti vaiką į darželį. Matyt, tiesiog psichologiškai taip esame pripratę rudeniop „išleisti” vaikus į ugdymo įstaigą. O tai – kaip jau esu ne kartą sakiusi – visai nebūtina. Netgi ganėtinai kvaila, nes juk tuo pačiu metu darželyje atsiranda N naujokų. Ir net jeigu jūsų vaikas iš prigimties yra toks, kuris lengvai prisitaikytų, tačiau atėjęs į daržiuką išgirsta „dūdų orkestrą”, tai, kaip sakant, gali jo nervai neatlaikyti 😀 (daugiau…)
Morta dabar labai daug kalba. Ir taip kalba, kad mes laikomės nesijuokę. Todėl dabar dažniausiai girdimas žodis mūsų namuose: „Baik!” (žinoma, palydimas ITIN tūžmingu žvilgsniu!) Kad būčiau iš tiesų objektyvi, turiu pasakyti, kad dabar dažniausiai girdimi DU žodžiai: Mortos „Baik!” ir Gertrūdos „Dar!” 😀
Iš tiesų pirmoji mano „maitinimo knyga” buvo Ishmael Beah „A Long Way Gone”. Washington Post apiėe ją parašė: kiekvienas žmogus turėtų perskaityti šią knygą. Paprastai į tuos įrašus ant knygų žiūriu gan skeptiškai (visada galima rasti ką nors, kas pasakys ką nors teigiamo), bet šįkart net neabejoju: KIEKVIENAS turėtų ją perskaityti.