Mama Eglė ant šaligatvio nupiešė devynias žirafas. Žirafos pieštos geltona kreida.
Prieš pora dienų pas mus svečiavosi mano krikštadukterė. Kai ji ir Vincentas (Benediktas svečiuojasi pas senelius) pavargo dūkti, abu sėdo piešti, klijuoti, spalvoti. Padarė ir štai šias gėles iš pieštukų drožlių.
Paskaičiusi tinklaraštyje apie šį „spalvingąjį šešiakojį”, užsimaniau tokio savo vaikams, tik nutariau, kad jis turėtų būti „pobrangis”, nes ir lavinamasis, ir motorikai, o dar ir medinis. Tad nuvažiavusi į sodą puoliau meistrauti.
Pastaruoju metu net kelios draugės užklausė, ką daryti, kai mažylis nenori dalintis. Be to, šis klausimas gali greitai būti aktualus ir „Antragimio” projekto dalyviams.
Dažniausiai, žinoma, ši problema iškyla pametinukus, dvynukus arba tiesiog „artimus” amžiumi (o tai gali būti ir dvejų, ir …penkerių metų skirtumas) auginančius vaikus tėvams. Jeigu mažylis atima iš vyresniojo, tai dažniausiai vyresnįjį ištinka pykčio priepuolis, o mažylis apsipila ašaromis. Pažįstama situacija? Ir jūsų vyresnėlis ne visada nori dalintis? O gal tegul turi keletą daiktų, kuriais NIEKADA nereikia dalintis?
„Guess WHO?” (Atspėk, KAS?) – vienas populiariausių mūsų šeimos žaidimų. Tiksliau, mūsų šeimos berniukų. Pirmąjį žaidimą dar Lietuvoje padovanojo mano mama, o antrąjį – jau atsikrausčius į Belgiją Vilhelmui su gimimo diena padovanojo jo krikštatėvis. Amžius: Ant abiejų žaidimų užrašyta 6+, bet mūsų Morta nuo 3.5 jau žaidžia 🙂 Ir ne tik Morta, bet ir abu berniukai pradėjo maždaug 3.5. Be to, Augustui (9m) jis jau gan nuobodus, todėl siūlyčiau ne 6+, o 4+. Lavina: dedukcinius gebėjimus, gebėjimą užduoti klausimus, pastabumą.
Prieš metus per gimtadienį Morta nuo babos G. gavo dovanų pirmajį šios serijos žaidimą, o šiemet senelio šeimyna padovanojo dar vieną. Nors žaidimai atrodo rožiniai ir itin stereotipiškai mergaitiški, tačiau mūsų trijulė (ypač šiemet) pamėgo drauge juos žaisti! Amžius: Siūlo 3+ ir manau, kad tai – labai tinkamas laikas pradėti žaisti šį žaidimą. Lavina: koncentraciją, atmintį, pasitikėjimą savimi, bendravimo gebėjimus.
Ar žinote šią žydų patarlę: „Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė Mamas”? Tačiau…ir mamos negali būti visur, kur jų atžalėlė (net jei turi vieną!) Taigi viena jų – labai įsijautusi į savo apsaugojančios motinos vaidmenį, žengė tokį, sakyčiau, ohoho žingsnį – Rachel Wilder iš Oxfordshire savo 19mečiui sūnui kelionės po pasaulį metu įdavė palydovinio stebėjimo prietaisą ir dabar gali matyti/žinoti, kokioje gatvėje yra jos sūnus! (Pats tas, ko norėtų visi 19mečiai :D)
Užtruko, kol sugalvojau, nuo ko norėčiau pradėti vėl rašyti. Tiek visko prisikaupė, tiek visko įvyko, kad kelias dienas blaškiausi nuo vienos temos prie kitos… Kadangi vieną temą buvau „užmetusi”, pagalvojau, kad ji padės vėl „įsivažiuoti” (Pirmas straipsnis šia tema. Antras straipnis šia tema) .
O galvojau apie pasirinkimus… Tiesiog su Gabrieliumi prisiminėme vieną aukštas pareigas užimančią moterį, kuri (pagal Belgijos įstatymus) pabuvo su kūdikiu tris mėnesius, atidavė jį į lopšiuką ir…po kelių mėnesių vėl grįžo namo. Taigi – apie kartais labai sunkius pasirinkimus. Apie problemų sprendimus. Ir dar. Man viskas atrodo taip lengva, kai skaitau straipsnius, o vat štai realiame gyvenime… O kaip jums?
Kadangi vakar lauke truputuką linojo, tai pasidarėme lietutį ir namuose.