Grįžti į blogą
rugpjūčio 23

Esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą!

Aš noriu pasakyti AČIŪ šiandien mane sveikinusiems.

Už šimtus žinučių, skambučių.

Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.

Kadangi šiandien gavau itin daug linkėjimų “greičio”, “ryžto”, “nesustok” bei, beje, neprarasti kibirkšties (!), tai noriu pasidalinti ties kuo Vaikystės Sode jau dirbame apie penketą mėnesių.

Mintis galvoje, kad jau reikia didesnės inovacijos, ne kasmetinės, sukosi nuo pernai. Žinote, yra net toks posakis, kad yra septynerių metų atsinaujinimo ciklai?

Vaikystės Sodas kaip tik atšventė tada septintąjį gimtadienį, ir aš pradėjau galvoti, kad viskas nuostabu, leidžiamos knygos apie Kontekstinį ugdymą, sistema puikiai veikia, sulaukiam daug pagyrų, pripažinimo (net daugiau ne Lietuvoje), bet norisi jau kažkokio didesnio proveržio, nei kasdienės inovacijos (taip, mes kasmet į gyvenimą paleisdavome bent keletą inovacijų, niekada nestovėjome vietoje).

Sukau galvą nuolat. Susėdavome su Ugdymo vadove, ji susėsdavo su Pašaukimo kokybės grupe.

Jūs neįsivaizduojate, kiek aš skaičiau.

Kiek diskutavau konferencijose.

Kiek knygų aprašinėjau (taip, aš mėgstu rašyti ir ant pačių knygų, ir ant jų viršelių (nebūtinai susijusias su knyga mintis, bet tas, kurias ji sukelia – kad neužmirščiau).

Kiek užrašų knygelių prirašiau.

Rašiau-braukiau, rašiau-braukiau.

Supykdavau ant savęs: viskas juk veikia puikiai, turime vykdančiąją direktorę, turime ugdymo vadovę, turime veiklos vadovę. Vis primindavau sau posakį: “Don’t fix what’s not broken”. Žinoma, tai ten kas nors įsiplieskia, tai šen, bet ugdymo įstaiga tokia jau yra – gyvas organizmas: tie įsiplieskimai būdingi ir ugdymo įstaigoms, kurios veikia, pavyzdžiui, 150 metų. Ką jau ten septynerius.

Bet man saviguoda neveikia.

Neveikia ir tai, kai žmonės giria. (Veikia, veikia, bet labai trumpai :))

Nes jeigu man nėra pakankamai gerai – o tą mano komanda puikiai žino – tai girk negyręs: man negerai, ir tiek!

Ir štai konferencijoje Berlyne sėdėjau ir BAM! viskas susijungė. Visa tai ką skaičiau, rašiau, braižiau, diskutavau, analizavau. Tiesiog man taip būna.

Toks apėmė jausmas – turiu pasidalinti! Aišku, savaitgalis. Aišku, sėdžiu Berlyne, konferencijoje. Aišku, dar ir vakaras. Žiūriu, mūsų komunikacijos vadovė “prisijungus”. Klausiu, ar gali išklausyti? Paskambinu ir beriu, beriu, springdama pasakoju :) Na, kaip? – klausiu. Visiškai nerealu, darom! – sako man ji.

Grįžtu biuran. Susikviečiu visus prie lentos, imu rašiklį, na, ir prasideda. Kalbu, springstu, rašau, piešiu, braukiu, vėl rašau. Neprisimenu, kiek laiko. Baigiu.

Visi sėdi. Tyli. Blyn, sako, Austėja, tik jau žmonės pradėjo normaliai kvėpuoti Vaikystės Sode, tik jau įsidirbam, ir vėl BAM! Nu, sakau, ką padarysi. Bus kaip visada :)

O, žinot, kaip pas mus būna visada? Prisimenu vieną mokytoją, įsidarbinusią pas mus: “ne nu pas jus tai nesąmonės čia kažkokios”, - kitą dieną nebegrįžo. Duokdie jai sveikatos rasti mylimą veiklą.

Ir tada yra didelė dalis, kurie (šiaip tai daugiausiai kurios) sako: JĖGA! DAROM!

Žodžiu, kaip ir kiekvienoje organizacijoje, kurioje yra šimtai darbuotojų, yra spektras…visokių. Aš šiaip esu linkusi manyti, kad pas mus yra itin stipri organizacinė kultūra, tai pas mus realiai nėra abejingų. Tiksliau, abejingi ilgai neišdirba. Kaip ir heiteriai. Bet užtat tie, kurie tiki, tie kurie dirba, tai yra Ne-re-a-lie-ji. Matėt filmuką? Ne? Tai pažiūrėkit! Nes tokie Mokytojai/Mokytojos dirba Vaikystės Sode. Pašaukimo pedagogai.

Tai va. Mintis buvo ir yra labai paprasta. Bet aš turiu problemą :) Aš – kai pradedu aiškinti – aiškinu kaip suprantantiems. Gabrielius vis sako, kai žmonės, man kažką papasakojus, tyli ir žiūri į mane: žiūrėkit, aš jums tuoj papasakosiu, ką Austėja norėjo papasakoti :D Ir jis papasakoja tą patį, bet žmonėms jau būna aišku. Nesuprantu, ką ne taip darau, bet vat turiu tokią bėdą.

Tai supratau, kad turiu išaiškinti saviškiams, t.y. visų pirma biurui.

Džiaugiuosi, kad pavasarį buvo Knygų turas po Lietuvą: į knygynus važiavau pristatyti knygų “Ruduo”, “Žiema”, “Pavasaris” ir “Vasara”, kurios yra langas į Kontekstinį ugdymą Vaikystės Sode. Į tas keliones važiuodavome kartu tai su mūsų komunikacijos vadove, tai su ugdymo vadove, žodžiu, valandų valandas kelyje diskutavome apie tai, kaip dabar viskas turėtų būti: ką darysime, kaip darysime ir kaip užtikrinsime, kad rezultatas bus toks, kokio tikimės. Aš vairuodavau, ji sėdėdavo šalia atsidarius kompą ir rašydavo, rašydavo, rašydavo. Dar diskutuodavom. Dar aš aiškindavau. Dar aš susinervinus aiškindavau :D

Nes, matote, jeigu bandai viską užrašyti, tai bet kas (ypač švietimietis) sakys: “oi, tai kas čia naujo?”, “oi, mes seniai tą darome”. Bet vat ne. Tai YRA nauja. Ir ne, NIEKAS to nedaro. Ir ne tik Lietuvoje, bet apskritai aš dar nesu mačiusi tokio planavimo būdo ir tokio realaus ugdymo proceso įgyvendinimo, o esu lankius virš  100 inovatyviausių, pažangiausių pasaulio mokyklų.

Pagrindinė mintis šiaip yra L.Vygotskio mintis: “ALL LEARNING IS SOCIAL”. Vat nuo čia atsispyriau, kai pradėjau viską braižyti   :)

Kai kalbame apie šiuolaikinį ugdymą, svarbu suprasti, kad nebeužtenka vaikų mokyti įprastų dalykų – skaitymo, matematikos pradmenų, smulkiosios ir stambiosios motorikos, menų ir t.t. Žinoma, tai yra būtina, siekiant, kad vaikas įgytų reikalingus įgūdžius ir atitiktų jo amžiaus tarpsniui keliamus reikalavimus, tačiau to negana, jeigu norime, kad vaikas būtų sėkmingas ateityje.

Kiekviena vaikų karta turi išskirtinius požymius. Vaikystės Sode auganti karta – pokyčių karta: prognozuojama, kad jie per gyvenimą pakeis keliolika profesijų ir turės būti adaptabilūs, nebijantys kaitos ir klaidų, gebantys spręsti problemas, mąstyti globaliai ir inovatyviai. Todėl įprastų žinių ir įgūdžių nepakanka – vaikai turi įgyti tam tikras, XXI a. būtinas,  kompetencijas.

Kontekstinio ugdymo programa sukurta remiantis geriausių ugdymo filosofijų, metodų ir sistemų praktika bei moksliniais tyrimais. Mūsų ugdymo pagrindas yra vaikų ugdymas jiems suprantamame kontekste ir didžiausias dėmesys skiriamas 4 kolonoms (Man visada juoką kelia tie, kurie “visko” moko. Šiaip ne, ne juoką. Nerimą. Tik nerimauju ne dėl jų, o dėl vaikų.):

  1. raštingumo programai “VSVS – Vaikystės Sode Visi Skaito”;
  2.  gamtos mokslų/pasaulio pažinimo programai “Mažasis mokslininkas”;
  3. matematikos ir loginio mąstymo ugdymo programai “Matemagija” ir
  4. emocinio intelekto ugdymo programai “Kimočiai”.

Tai ką mes perkeliame į kitą lygį? Visų pirma, kasdienį ugdymo matymą, patį ugdymo ir ugdymosi procesą.

Visą vasarą mokytojams vyko mokymai apie tai, kaip matyti visuminį ugdymą: mokymą, lavinimą ir auklėjimą. Ne kalbėti apie tai. O dirbti taip.

Deja, bet šiai dienai daugiau apie tai papasakoti negaliu. Bet, žinau, rezultatai pranoko lūkesčius.

Vaikystės Sode išskyrėme 7 sritis, kurios jau nuo rugsėjo 3 d. atsispindės ugdymo planuose:

1.     Globalų mąstymą (supratimas, kad pasaulis neturi sienų ir yra įvairus bei besikeičiantis);

2.     Komunikacinius gebėjimus (gebėjimas laisvai save išreikšti, argumentuoti savo nuomonę, išklausyti, diskutuoti);

3.     Inovatyvų mąstymą (iniciatyvumas, drąsa išbandyti naujus dalykus ir klysti, eksperimentavimas, laisvė kurti);

4.     Gebėjimą spręsti problemas (problemos analizavimas ir būdai rasti bei pasirinkti sprendimą bei įvertinti jo pasekmes);

5.     Adaptabilumą (gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių ir suvokimas, kad pokyčiai vyksta);

6.     Skaitmeninį raštingumą (gebėjimas naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, jų “įdarbinimas” siekiant tikslų);

7.     Charakterio ugdymas (empatija, tolerancija, etinis sprendimų priėmimas, kilnumas, bendradarbiavimas).

Vaikai ir toliau kasdien mokysis pagal iš anksto suplanuotą kontekstą, tačiau atsiranda daugiau vietos ir kontekstiniam spontaniškumui, žaidimui, kūrybai.

Keturioms mūsų ugdymo kolonoms bus skiriama dar daugiau dėmėsio, tačiau,  žinodami, kad patyriminis ugdymas padeda vaikams dar geriau suprasti temas ir kontekstą, apie kurį mokomės, nusprendėme nuo naujų mokslo metų padvigubinti Sodiečių teminių (kontekstinių) išvykų kiekį.

Taip pat nusprendėme atsisakyti kelių dalykų, kurie, kaip matėme šiais mokslo metais, trukdė kokybiškiau įgyvendinti kontekstinio ugdymo programą. Juos darėme, nes tarsi tai yra “lygis”. Nieko tai nėra “lygis”. Aukščiausias lygis yra gerai įgyvendinama Kontekstinio ugdymo programa. Nes ji keičia vaikų mąstymą. Užaugs ne “fixed” mindset, o “growth” mindset (skaitykite C.Dweck) karta.

Pamatysite.

Tad pasikeičia planai, pasikeičia ugdymo organizavimas: realiai aš pagalvojau, kad kitoje konferencijoje galėsiu dalintis, ką čia mes padarėme. Nes Florencijoje, kur pristačiau mokslininkams Kontekstinį ugdymą, pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Tokio, kad profesorė iš Suomijos sako: nebūčiau pagalvojusi, kad Lietuvoje! <3 O vat ir Lietuvoje. Dabar laukia Kontekstinio ugdymo principų pristatymas spalio mėnesį Japonijoje. Žodžiu, Kontekstinis ugdymas išplaukė į tarptautinius vandenis.

Bet žinot, kuo aš didžiuojuosi? Ogi tuo, kad reikėjo matyti mūsų vidinį susirašinėjimą, kai reikėjo finalizuoti plano formą: daug idėjų, daug įžvalgų iš didžiosios dalies komandos. Tikrai supranti, kad reikia tik kibirkšties, ir organizacija jau yra nereali sistema, kuri puikiai veikia.

Galiausiai turime štai tai (bet ne Vaikystės Sode naudoti šiukštu...negalima!)

Kita vertus, be sistemos išmanymo, be mokymų, be visumos jis kaip ir nieko nereiškia. Arba kaip tik. Viskas atrodo labai paprasta, įprasta ir aišku.

 

Beje, aš ir noriu, jog taip – įprastai ir aiškiai - atrodytų. Nes ugdymas - ne kažkoks gadget’as.

Esmė ta, kad būtent - apie tai jau labai daug kalbėta.

Labai daug mokslinių tyrimų atlikta.

Viskas aišku.

Bėda ta, kad yra atsivėrusi didžiulė praraja tarp to, ką mes jau žinome ir tarp to, kaip vyksta procesai.

Ir mes tą prarają uždarėme. Aštuonerius metus ėjome link to. Be galo daug dirbome. Ir vat ėmėme ir uždarėme.

Ir tas jausmas yra ne-pa-kar-to-ja-mas.

Bet, kaip sakant, mokslas – o ir gyvenimas - nestovi vietoje, tad viskas...BUS PRATĘSTA.