Ir aš visiškai nejuokauju. Esu paskendusi Vaikystės Sode. Šiandien Gabrieliui pasakojau, kad dažniausiai 10val jau turiu susitikimą. Iki tol rašau laiškus, todėl keliuosi 7.30. Iš Vaikystės Sodo grįžtu apie 23.00. Tada vėl sėdu prie kompiuterio, nes per dieną gaunu vidutiniškai 30 laiškų. Kol į visus atsakau, dažniausiai jau švinta. Kai suskamba žadintuvas, kišu galvą po antklode ir galvoju: dar minutėlę, darrrrrrrr minutėėėėėėlęęęęęę…. 😀

(daugiau…)

Amelija, kartu su mama Julija, atsiuntė savo fėjų šventės aprašymą.

(daugiau…)

„Vasara su pasaka” įvyko ir pavyko.

(daugiau…)

Turiu dvi nuostabias naujienas, susijusias su „VASARA SU PASAKA” renginuku. MES GAVOME KNYGŲ DOVANŲ ir KINO TEATRAS „PASAKA” PASIŪLĖ RENGINUKUI SAVO PATALPAS JEI LYTŲ 😀 Tačiau apie viską iš pradžių…

(daugiau…)

Turbūt nenustebsite, kad man labiausiai patinka 0-10 metų vaikai. Žinoma, savi vaikai – nesiskaito. Jie patiks ir tada, kai vaikščios su lazdelėmis (jei Dievas duos man sulaukti tos dienos…). Tačiau iš visų pyplių man žaviausi yra dvejų metų pypliai. Jie dar tokie minkštučiai, tokie kūdikėliškai mielučiai, tačiau pritrenkiantys savo besiskleidžiančiom asmenybėm taip, kad iš esmės – bendraujant su dvimečiu – esi arba nuolat išsišiepęs, arba atvipusiu žandikauliu.

(daugiau…)

Šiąnakt, pusę antros, pagalvojau apie Robert Burns eilėraštį „A Red, Red Rose”. Ar žinote, kad Burns’as labai stengėsi išsaugoti tradicines škotiškas dainas ir, galima sakyti, garsioji „Auld Lang Syne” šiandien yra dainuojama jo dėka?

(daugiau…)

Štai ir prabėgo 23 dienos nuo tos dienos, kai paskelbiau apie išankstinę registraciją į Vaikystės Sodą. Kaip ir sakiau, liepos pabaigoje išankstinė registracija baigėsi.

(daugiau…)

…tai norėsiu, kad pastatytų štai tokį: (daugiau…)

Nežinau, kokie jūsų potyriai iš VMI, o štai aš vieną dieną nuvežiau 3 vaikus Gabrieliaus sesei, Gabrielius su ketvirtuoju išvažiavo pas dantistę, o aš – be visų kitų reikalų – važiavau į VMI.

(daugiau…)

Perskaičius šį delfi straipsnį, kilo daug minčių. Mano išeities taškas – vaikai turėtų kentėti minimaliai – nesvarbu, kokie jų tėvai. Bet ar jūs norėtumėte tokiai šeimai duoti savo būstą? Likti su keliolikos tūkstančių skola JUMS? Ar vis dėlto turėtų būti veikiantis mechanizmas, kaip valstybė galėtų pasirūpinti piliečiais, kuriems iškyla sunkumai, kad nenukentėtų kiti piliečiai? Suprantu, kad atsimušinėjima tuo, kad nėra pinigų, kad socialinių būstų ir taip trūksta, bet vaje vaje kaip liūdna, kad mūsų socialinė (pagalbos) sritis yra tokia…suvargusi?

(daugiau…)