Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui, Livija Sabatauskaitė pagamino liūtuką iš antrinių žaliavų.

(daugiau…)

Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui, Liepa su mama Vita pagamino arklides iš antrinių žaliavų.

(daugiau…)

Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui, Domas su mama Egle pagamino žavingas pelytes iš antrinių žaliavų.

(daugiau…)

Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui, Birutė su mama Gintare pagamino dar vieną darbelį iš antrinių žaliavų– vitražinę žuvį.

(daugiau…)

Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui, Birutė su mama Gintare pagamino rankinę iš reklaminio bukletėlio.

(daugiau…)

 

Pelytei Smailytei ir VŠĮ “Mes Darom” paskelbus konkursą, darbštuoliai pasiraitojo rankoves ir pagamino (ir dar tebegamina) nuostabius darbelius iš antrinių žaliavų. Birutė su mama pagamino vazeles ir dubenėlius iš skardinių ir „popierinės tešlos”.

(daugiau…)

Vienas sunkiausiai įveikiamų įsivaizdavimų (?) Lietuvoje yra tai, kad ugdymo įstaiga yra atsakinga už vaiko maitinimą. Nuo…iki. Tėvams tiesiog labai keista, kad vaikas gali negauti pusryčių ir/ar vakarienės. Ir dar labiau nesuprantama, kodėl valstybė tą įsivaizdavimą skatina (mat dar neteko girdėti apie darželius, kur maitinimas būtų pasirenkamas). Man tas skatinimas nepatinka, nes neskatinama valgymo kultūra namuose. Aišku, kad tėvams daug paprasčiau, jei maitinimu pasirūpina ugdymo įstaiga! Nereikia sukti galvos nei dėl pusryčių (vaiką prikėlei, aprengei ir – pro duris: jokių gaminimų, derybų dėl valgymo ir pan.), nei dėl vakarienės (juk ir taip pavargę!). Bet, po galais, kodėl niekas nepasako, kaip svarbu yra valgyti su šeima??? Užtenka net suvesti „importance of family meals” ir visagalis Google išmes begalę mokslinių (ir net tik) straipsnių apie tai, kaip yra svarbu valgyti (bent kartą dienoje!) su šeima. Ir mes kalbame ne apie maistą. Jei svarbiausia būtų maistas, tai tikriausiai užtektų konservų dėžutės (kaip astronautams). Svarbiausia – visa ta kultūra, tas tapimas bendruomenės ir visuomenės ląstele, tas virsmas, kuris vyksta ne tik kartu žaidžiant, bet ir kartu valgant.

(daugiau…)

Man visos tokios istorijos patinka. Žinau, jos tokios super saldžios, bet na-ir-kas – aš vis vien braukiu ašarą 😀 Ir G žino, nes būtent jis atsiuntė nuorodą į šį filmuką, kuris yra gyvas įrodymas, kad reikia tik labai norėti, atsiraitojus rankoves padirbėti (kartais šis etapas yra pamirštamas:)), ir svajonės tampa realybe! Gero vakaro ir lakių svajonių!

(daugiau…)

Man atrodo, kad Lietuvoje – begalė mitų. Pavyzdžiui, apie tai, kad yra „peršalimas” (Nėra peršalimo. Yra virusai ir bakterijos) Arba kad vaiką traumuoja išėjimas į ugdymo įstaigą. (Išėjimas netraumuoja. Traumuoja prastas pedagogas.) Ir tų mitų – devynios galybės. Geriausiai su tais mitais susipažinau gaudama tėvų laiškus. Ne visada ir ne į visus spėju atsakyti, tačiau perskaitau visus. Kadangi man nepaprastai patiko TED pokalbiai/pristatymai, pagalvojau, kad kaip būtų gera ne tik atsakyti į klausimą, užduotą raštu, bet ir pasikalbėti su tuo žmogumi, galbūt praplėsti klausimo ribas ir atsakyti į daugiau susijusių klausimų.

(daugiau…)

Labai išgyvenu dėl Japonijos. Kažkaip taip širdį skauda, negaliu. O ypatingas lūžis buvo sekmadienį, kai pamačiau nuotrauką žmogaus (viso apsidengusio), tikrinančio vaikučio radiaciją. Tas vaikutis buvo tooooks mažytis, kaip Gertrūdėlė. Stovėjo išsigandęs ir iškėlęs rankutes, o jį, apsirengęs spec apranga, žmogus tikrino.

(daugiau…)