Labai išgyvenu dėl Japonijos. Kažkaip taip širdį skauda, negaliu. O ypatingas lūžis buvo sekmadienį, kai pamačiau nuotrauką žmogaus (viso apsidengusio), tikrinančio vaikučio radiaciją. Tas vaikutis buvo tooooks mažytis, kaip Gertrūdėlė. Stovėjo išsigandęs ir iškėlęs rankutes, o jį, apsirengęs spec apranga, žmogus tikrino.
Sekmadienį susitikimo su Vaikystės Sodo mokytojomis metu papasakojau, kaip Augusto mokykla Belgijoje pasielgė, kai įvyko tragedija Haityje: tada vaikai keletą savaičių organizavo sausainiukų muges, darė atvirlaiškius, kuriuos parduodavo ir pan. Žodžiu, summa summarum surinko virš 3000 eurų. Mokytojai savo ruožtu rado kontaktą Haityje (jei teisingai pamenu, vieną mokyklą), kur tuos pinigėlius nusiuntė. Žinoma, daugiausiai tokioje akcijoje dalyvavo pradinukai, tačiau ir darželinukai prisijungė pirkdami sausainiukus ir atvirlaiškius. Ai, dar jie organizavo senų žaislų mugę, kur vaikai paaukojo po keletą savo žaislų ir pardavė juos draugams, o surinktus pinigus – į tą patį Haičio katilą.
Tik pagalvokite, kiek vaikai išmoko: rūšiavo savo žaislus, kepė, pardavinėjo (matematika!), po to skaičiavo, organizavo išsiuntimą. Ir, žinoma, mokėsi empatijos pačiu aukščiausiu lygmeniu: kai ne tik pakalbi, kad, va, kaip apmaudu, bet atsiraitoji rankoves ir padedi! Ir padedi taip ir tiek, kiek gali.
Su Vaikystės Sodo mokytojomis sutarėme, kad Sodiečiai išsiųs laišką į Japoniją su savo gamintais darbais ir laišku, sakančiu, kad mes esame drauge ir mums rūpi. Taigi šią savaitę Sodelyje kalbama apie Žemę, apie jos priežiūrą: kaip mes rūšiuojame šiukšles, kodėl yra svarbus vanduo ir t.t. ir pan. Net Mažyliai nuo pirmadienio išsijuosę daro darbelius iš antrinių žaliavų:
Su Sodiečiais kalbame ir tai, kad ne visada Žemė yra draugiška: štai Japonijoje užliejo daug namų, mokyklų ir sodelių. Ir mes jiems galime padėti tik pasakydami, kad esame mintimis ir išgyvenimu drauge, kad mes suprantame, jog jiems sunku be vandens, be namų, be elektros ir kitų patogumų, prie kurių mes taip esame pripratę (apie didesnes tragedijas su ikimokyklinio amžiaus vaikais nekalbame).
Šią temą vainikuos Sodiečių kelionė į paštą – jie patys išsiųs savo linkėjimus ir empatiją į Japoniją. Pašte vaikai susipažins, kaip supakuojami siuntiniai, kaip užklijuojamas (ir kodėl jo reikia) pašto ženklas, kur ir kaip po to tie siuntiniai keliauja ir kaip mūsų siuntinys iš Vilniaus atsidurs Tokijuje. Štai tokia ta mūsų Žemė: be galo mums draugiška, bet gali ir supykti; be galo didelė, bet galime nusiųsti savo šilumą į visai kitą jos pusę!