Esu gavusi ne vieną sunerimusios mamos/tėtės laišką apie emocinius sutrikimus bei kaip juos atpažinti. Spec poreikiai – ne mano arkliukas, tačiau norėjosi sunerimusiems tėvams suteikti daugiau informacijos. Pradėkime nuo pradžių. KAS TIE EMOCINIAI SUTRIKIMAI? Bet – prieš pradedant skaityti – noriu pabrėžti, kad čia nėra specialisto konsultacija: jeigu įtariate, kad vaikas turi emocinių sutrikimų, kreipkitės į specialistą, kuris – individualaus kontakto dėka – galės atlikti tyrimus ir profesionaliai konsultuoti.
Per Kalėdas vaikai gavo nemažai knygų. Tad dabar nesukame galvos, ką skaityti. Žinoma, Morta labai norėjo perskaityti SAVO knygą. Kodėl SAVO?
Mūsų kūdikis vis dar paryčiais ateina į mūsų lovą ir saldžiai miega. Kartais man tai visai patinka. Kartais – visai nepatinka. Ypač, kai atsibundu visais skaudančiais šonais ir it sudaužyta. Ir dar ypačiau, kai atkeliauja abi damos. Tada ir aš, ir G atsibundami aplamdytais šonais. Ir ant pirštų lenkiame dienas, kada jos jau nebeateis.
Gruodžio mėnesį buvo paskelbti tyrimo, apėmusio 86 valstybes, rezultatai. Jie parodė, kad:
Šiuos man įstrigusius žodžius pasakė John Cotton Dana – amerikiečių bibliotekininkas. Žinote, yra žmonių, kurie darbe dirba viena, o, grįžę namo, imasi kito hobio. Anądien pagalvojau, kad visiškai neturiu jokio hobio. Esu beviltiškai prasmegusi švietime. Štai ir šįvakar – sėdžiu lovoje tarp krūvų popierių ir net kaukt norisi, kiek daug minčių…noriu rašyti į tinklaraštį, noriu siųsti info į mokytojų el paštą, noriu, noriu, noriu… Bet rašysiu apie cepelinus, mūsų kultūrinį paveldą…NOT.
Nuo tada, kai grįžome iš Laplandijos, niekaip nenuvažiuodavau iki pašto, nors ant stalo gulėjo ir akis badė du lapeliai, kviečiantys atvykti. Man apskritai – iš kažkur grįžus – būna toks siurrealizmo pojūtis: atrodo, kad viskas tik bėga lekia prieš akis. Po to, žinoma, susinormalizuoja, bet pirmosios dienos būna it atidaryta Pandoros skrynia. Ir štai šiandien galų gale nuvažiavau iki pašto. Pasiėmiau du vokus, atplėšiau dar eidama link mašinos (nepaprastai magėjo, kas ten) ir…
Naujus Metus pradedame kelione pas Kalėdų Senelį. Prieš tai užvažiuojame ant didžiausio Laplandijos kalno. Sninga ir šąla – galų gale pajaučiame tikrą žiemą, kai yra ne -5, o -15! Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama – abi Rovaniemi upės, miškai, sniegas. Ir, žinoma, slidinėtojų trasos ir pan. Mes jau antri metai nevažiuojame slidinėti, tai taip net širdį suspaudžia. Gėris tas slidinėjimas, nors tu ką. Beje, aš į Rovaniemį važiavau su savo slidinėjimo kostiumu, tai supratau, kad šiaip tokioms žieminėms išvykoms jis nėra tinkamas – per plonas ir per daug (per greitai?) praleidžiantis vandenį. Slidinėjant buvo super, bet sėdint ant sniego motociklo arba šaltoje kotoje – ne kas.
Žinote tą posakį, kad reikia kažko labai norėti, ir dažnai aplinkybės taip susiklosto, kad tai, apie ką vis dažniau ir garsiau galvodavote, ima ir įvyksta. Amerikiečiai sako: be careful what you wish for. Trumpai tariant, svajok atsargiai. Bet šįkart džiaugiuosi, kad svajojau, nes…su visa šeima esame Laplandijoje!
Kadangi per Vaikystės Sodo žiemos šventę susidraugavome su Švenčių miestu, tai apsidžiaugiau, kai jie pasisiūlė būti tinklaraščio svečiais ir parašyti apie saugius ir nesaugius fejerverkus. Pavyzdžiui, aš – kol neperskaičiau Rasuolės atsiųsto teksto – net neįsivaizdavau, kokie fejerverkai yra saugiausi. Tikriausiai būčiau stovėjusi parduotuvėje ir nežinočiau, ką pirkti ir tikriausiai nusipirkčiau tai, ką man tą akimirką sugebėtų parduoti pardavėja(s). Bet juk visai smagu būtų eiti į parduotuvę turint bent jau žalią supratimą, ko norėtum, ar ne?! Taigi dėkoju Rasuolei, kuri parašė šį įrašą, o visiems skaitytojams linkiu gražios (ir saugios!) Naujųjų Metų šventės:
Ši žiema man yra pasakiška. Pasnigo – pasidžiaugiau sniegu, tačiau jis greitai vėl ištirpo. Beje, orų prognozės rodo, kad vis dėlto Kalėdos bus baltos! Taigi, kaip sakant, ir avis gyva, ir vilkas sotus. Man net slidinėti norisi važiuoti, o, atrodė, gyvendama Lietuvoje kaži, ar norėsiu. Ši savaitė buvo visiškai beprotiška, tai džiaugiuosi, kad nereikėjo klampoti per tirpstantį sniegą. Nesuprantu, kodėl taip norisi baigti visus darbus iki švenčių?! Galima pagalvoti, kad 20-23 yra paskutinės dienos gyvenime.